Kultūrinė revoliucija

Kultrinė revoliùcija, Didžióji proletãrinė kultrinė revoliùcija, Kinijos komunistų partijos Centro komiteto pirmininko Mao Dzedongo inicijuotas judėjimas, siekiant maoistinių idėjų (maoizmas) pagrindu atnaujinti revoliucinę dvasią, nuslopinti žlugusio Didžiojo šuolio kritiką ir sustiprinti savo valdžią.

Vyko 1966–76. Kultūrinės revoliucijos įžanga – vieša žinomų kultūros ir mokslo veikėjų kritika (1964). Terminas komunistų spaudoje pirmą kartą buvo pavartotas 1965 11. Oficialiai Kultūrinė revoliucija pradėta 1966 Kinijos komunistų partijos IX suvažiavimo nutarimu. Kovai su vadinamąja buržuazine ideologija ir kapitalistiniu keliu einančiais partijos veikėjais buvo sukurta jaunimo Raudonoji gvardija (chungveibinai).

chungveibinai – Kultūrinės revoliucijos kariai (1966)

Per Kultūrinę revoliuciją buvo uždarytos mokyklos, universitetai, dezorganizuotas ūkis. Gynybos ministrui Lin Biao ir Mao Dzedongo žmonai Dziang Čing vadovaujant buvo puolami vadinamieji išdavikai, nuo valdžios nušalinti nuosaikūs politiniai veikėjai Peng Dehuai, Deng Siaopingas, Liu Šaoci; Šanchajuje, vėliau ir kitų provincijų centruose valdžią perėmė revoliuciniai komitetai. Kinijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro funkcijos atiteko Kultūrinės revoliucijos vadovybei. 1967 šalis faktiškai kurį laiką buvo be oficialios valdžios. 1969 04 partijos IX suvažiavimas paskelbė, kad maoizmas esąs laikotarpio, kai pasaulyje sunaikinamas imperializmas ir įsigali socializmas, marksizmas‑leninizmas, o Lin Biao paskelbtas Mao Dzedongo įpėdiniu. Kova su vadinamaisiais išdavikais ir kontrrevoliucionieriais, Mao Dzedongo kultas įgijo platų mastą. Dziang Čing skatinami chungveibinai pradėjo ginkluotis, perimti vidaus kariuomenės funkcijas.

1969 Kinijos ūkis pradėjo atsigauti. 1970 04 24 buvo paleistas pirmasis dirbtinis žemės palydovas. Lin Biao ir Dziang Čing tarpusavio kova trukdė stabilizuoti padėtį Kinijoje. Netekdamas Mao Dzedongo paramos, Lin Biao bandė jį nužudyti. Atskleidus sąmokslą 1971 09 12 jis buvo priverstas bėgti ir žuvo lėktuvo katastrofoje, pasibaigus degalams; Lin Biao šalininkai buvo sušaudyti.

Lin Biao incidentas, susidorojimas su Liu Šaoci ir kitais politiniai veikėjais diskreditavo Kultūrinę revoliuciją. Džou Enlai iniciatyva 1972–73 į pareigas buvo sugrąžinta daug buvusių vadovų (ir Deng Siaopingas), normalizuoti santykiai su Vakarais (1972 02 Kinijoje lankėsi Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas R. Nixonas) ir Japonija, bet Kinijos komunistų partijos X suvažiavimas (1973 08) patvirtino Kultūrinės revoliucijos kursą ir sustiprino Dziang Čing grupę. Jos vadovaujama vadinamoji Keturių grupė 1974 01 pradėjo intensyvią išdaviku vadinamo Lin Biao ir Konfucijaus kritikos kampaniją, faktiškai nukreiptą prieš Džou Enlai, po jo mirties (1976 01 08) – prieš Deng Siaopingą. Mao Dzedongui nustojus remti vadinamąją Keturių grupę, Kultūrinė revoliucija išseko.

1976 04 Pekine, Tiananmeno aikštėje, surengta masinių Džou Enlai minėjimo mitingų. Keturių grupė buvo ypač smerkiama dėl abejingo požiūrio į Tangšano žemės drebėjimą (žuvo apie 250 000 žm.). Praėjus mėnesiui po Mao Dzedongo mirties (1976 09 09) Kinijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro nuolatinio komiteto sprendimu Keturių grupės nariai buvo suimti; Kultūrinė revoliucija baigėsi. Manoma, kad per ją žuvo nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų žmonių.

-Kinijos Kultūrinė revoliucija

L: G. Liu A Brief Analysis of the Cultural Revolution Armonk 1987.

2870