Mes gyvename kartu su elfais mūsų namuose ir širdyse.
Ar žinojote, jog Islandijoje įkurta vienintelė pasaulyje Elfų ministerija? Jums į rankas gali pakliūti žemėlapis, kuriame įspėjamaisiais ženklais pažymėtos vietos, kuriose reikia būti atsargiems. Nes ten kelią linkę užkirsti troliai. Ir ne tik – šalies sostinėje, Reikjavike, nuo 1991 m. veikia oficiali elfų mokykla, jos lankytojams suteikianti žinių apie 13 skirtingų elfų rūšių, gyvenančių saloje. Pasak mokyklos direktoriaus, dauguma elfų atrodo labai panašiai kaip žmones, skirtumas tik tas, jog daugumai mūsų jie nematomi.
Kiekvienas gali išvysti elfus. Tereikia būti nuošaly ir klausytis, kontroliuoti savo mintis – negalvoti, o tiesiog jausti, būti kantriam ir mėginti vėl ir vėl.

Toliau – žadėtas pilkųjų elfų kalbos sindarin, paplitusios legendų apipintoje J.R.R. Tolkien‘o Viduržemėje, pradžiamokslis. Žemiau pateikiama unikali mr-art. sudaryta sindarin abėcėlė su transkripcijomis ir lietuviškais tarties pavyzdžiais.
Kelios elfų kalbos tarties taisyklės:
Dviskiemeniuose žodžiuose dažniausiai kirčiuojamas pirmasis skiemuo, išimtys annun (vakarai) ir amrun (rytai). Tuo tarpu daugiaskiemeniuose žodžiuose galimos tokios taisyklės:
- jei priešpaskutinis skiemuo susideda iš trumpos balsės, tuomet kirčiuojamas trečias nuo pabaigos skiemuo, pvz., a-dan-a-dar (žmonių tėvas), cu-ru-nír (burtininkas);
- kitais atvejais (priešpaskuriniame skiemenyje esant dvigarsiams, ilgoms balsėms) kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, pvz., an-nú-naid (bendrinė kalba).
Taigi dabar jau galite ištarti tokius žodžius, kaip maenas (menas - stebėtinas panašumas į lietuvių kalbą!) ar baneth (grožis).

Futuristas Umberto Boccioni, Giacomo Balla mokinys, taip pat pasirašęs garsųjį, anksčiau mūsų minėtą Futurizmo manifestą, pirmosios futurizmo parodos atidarymo metais (1912 m. Paryžiuje) sakė:

„Aš sunkiai dirbu, tačiau nematau pabaigos. Tikiuosi, jog tai, ką darau, kažką reiškia, nes aš pats visiškai nesuprantu, ką darau. Keista ir baugu, tačiau jaučiu štilį. Šiandien be perstojo dirbau šešias valandas prie vienos skulptūros ir net nenutuokiu, koks to rezultatas... Ar tai, ką aš kuriu, gyva?“

„Kiekvienas šešėlis turi savo šviesą“.

„Vienas objektas (subjektas?-aut.pastaba) nesibaigia ten, kur prasideda kitas.“

Max Beckmann – vokiečių ekspresionistas, karo metais gyvenęs Amsterdame, po to išvykęs į JAV; išsiskyręs mitologinias paveikslų motyvais ir daugybe autoportretų, kurių skaičiumi galėtų varžytis nebent Rembrandt‘as ar Picasso.

„Būk savo amžiaus vaikas. Būk toks, koks iš tiesų esi.“ – Pirmojo pasaulinio karto metais rašė menininkas.
„Mano tikslas – perteikti realybės magiškumą savo paveiksluose, padaryti nematomą matomu. (...) Mes turime trijų dimensijų objektų pasaulį transformuoti į dviejų dimensijų drobės pasaulį.“
„Labai dažnai esu vienišas. Mano studija Amsterdame, didžiulis senas tabako sandėlis, ir vėl mano vaizduotėje pripildytas figūromis, išnyrančiomis iš senų laikų ir iš dabarties (...). Tada formos pavirsta būtybėmis ir tampa tokiomis aiškiomis milžiniškos erdvės tuštumoje ir netikrume. Šią erdvę aš ir vadinu Dievu." – Londone 1938 m. vykusioje parodoje „XX amžiaus Vokietijos menas“ kalbėjo Max‘as Beckmann‘as.
„Vaizduotė greičiausiai yra pati reikšmingiausia žmonijos savybė.“ – Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sakė Max‘as.
„Žmogaus veidas, ranka, moters krūtys, vyriškas kūnas, ambivalentiškųjų džiaugsmo ir skausmo išraiška, begalinis vandenynas, laukinės uolos, melancholiška medžių kalba prieš sniegą, pavasario žiedų galia ir gilus karšto vasaros vidudienio letargas – viso to pakanka, kad užmirštume pasaulio rūpesčius. (...) Kelias sunkus, o jo tikslas gali būti taip ir nepasiektas - tačiau tai yra kelias.“ – Kolumbijos universitete XX a. vid. paskaitoje dalininko ištarti žodžiai.

Knygų iliustratorius (tokių, kaip „Čarlis ir šokolado fabrikas“ arba „Matilda“) Quentin Blake nuo 2005 m. piešia paveikslus, siekdamas, jog jie padėtų Anglijos ligoninėse esantiems žmonėms pasveikti. Dailininkas kuria tikėdamas, jog jo piešiniai, kurių jis yra nupiešęs per 60, turi teigiamą įtaką sergantiesiems psichikos ligomis.

„Iliustruodamas knygą įsivaizduoji, kokie knygos personažai yra ir ką skaitytojas juose tikisi išvysti. Tačiau čia tu turi įsivaizduoti, kokie yra ligoninių pacientai ir kokį efektą šie paveikslai gali jiems sukelti.“

Pateikti naujausi Van Gogh'o gyvenimo tyrinėtojų atradimai stulbina: garsusis menininkas, daugiau nei šimtmetį laikytas įvykdęs suicidą, iš tiesų buvo nušautas dviejų pažįstamų paauglių! Tai įrodantys faktai:
1. kviečių lauke, kuriame buvo susiruošęs tapyti, pašautas Vincent'as daugiau nei mylią pats grįžo į užeigą, kurioje buvo apsistojęs.
2. Savo laiškuose Van Gogh'as apie savižudybę yra kartą parašęs: "tai bailių poelgis."
3. Kodėl Vincent'as, jei buvo nusprendęs nusižudyti, šovė sau ne į galvą, o į krūtinę? Ir kodėl šūviui nepavykus jo nepakartojo?
Manoma, kad meno genijų nušovė šešiolikmetis Rene Secretan, gyvenęs netoliese. Jis mėgo nešiotis, kaip manyta, sugedusį ginklą. Van Gogh'as, norėdamas apsaugoti berniukus (kartu buvo Rene brolis), prisipažino pats paleidęs sau į krūtinę šūvį. Kadangi menininkas sirgo psichikos liga, buvo nuolat prislėgtas ir vienišas, tuo patikėti sunku nebuvo...

Tyrėjai taip pat pateikia faktų, paneigiančių, jog Vincent'as nusipjovė sau ausį. Manoma, jog tai galėjo padaryti jo bičiulis Paul'as Gouguin'as kivirčo metu, o Vincent'as, bijojęs prarasti artimiausią ir, neskaitant jo brolio, vienintelį draugą (yra net manančių, jog Van Gogh'as buvo įsimylėjęs Gouguin'ą), sudarė su juo "tylėjimo paktą" (apie jį užsiminta viename Van Gogh'o laiške broliui) ir prisiėmė šį beprotišką poelgį sau. Laiške Theo jis rašė: "niekas manęs nematė tai darant ir niekas negali užkirsti kelio sugalvoti istoriją, nuslėpsiančią tiesą".

Kaip bebūtų, viena po kitos naujai atsiveriančios genijaus biografijos detalės leidžia kurti visai kitokį vaizdą, nei buvome įpratę matyti.

William Baziotes – XX a. tapęs Amerikos siurrealistas amžiaus viduryje taip dėstė savo mintis apie kūrybą:
„Leisk poetui išsvajoti jo svajas. Jis turi žvelgti į pasaulį; turi įžengti į kitų žmonių gyvenimus; turi žiūrėti į žemę ir dangų, turi tyrinėti pakelių dulkes; turi žengti per pasaulį ir jo atspindžius.“
“Vienu metu aš tapau kelias drobes. Ryte aš jas išrikiuoju palei studijos sieną – vienos jų kalba, kitos tyli. Jos – mano veidrodžiai. Jos pasako man, koks šiuo metu esu.“
"Negaliu išvystyti jokios konkrečios tapymo teorijos. Tai, kas vyksta drobėje, yra nenuspėjama, ir tai nuolat mane stebina...“
„...(tapyba man) - visiška ramybė ir tyla. Noriu suteikti savo paveikslams efektą labai lėtai, persekioti juos ir medžioti.”

Marc‘as Chagal‘as – rusų-žydų kilmės prancūzų postimpresionistas, išmaišęs pusę pasaulio, kurį laiką gyvenęs Lietuvoje ir Kaune netgi surengęs savo darbų parodą, skambiai vadintas „dailininku-poetu“. Pagrindinės jo paveikslų temos – gimtasis Vitebskas, Biblijos  ir cirko motyvai. Neįstojęs į Sankt Peterburgo menų akademiją, vėliau rengė savo darbų parodą Tretjakovo galerijoje.
„Visko esmė yra menas, tapyba. Visiškai kitokia tapyba, nei visas pasaulis ją “gamina”. Ar suteiks man Dievas ar kažkas kitas jėgų, kad galėčiau įkvėpti paveikslus kvėpavimu atgimimo maldos ir tikėjimo?“
Prieš gerą pusšimtį Marc'as taip dėstė savo požiūrį į meną: "Mene galioja taisyklė: ką atiduodi, tą ir gauni. Privalai dirbti. Ir jokių teorijų! Privalai tikėti savo darbu - tai yra svarbiausia."

Elfai sen. germanų mitologijoje – dvasios, gyvenančios ore, žemėje ir vandenyje; elfai – lengvutės orinės žmogaus pavidalo būtybės, turinčios įvairiausių stebuklingų sugebėjimų. Jie „turi tam tikrų gebėjimų, kuriuos norėtume turėti mes, ir per juos atsiskleidžia tokio turėjimo grožis, pavojai ir sielvartas“.

Elfai gali keistis mintimis tiesiogiai, nesinaudodami kalba. 
Elfai niekada nemiršta „nuo senatvės“, jie gali mirti, jei dvasia savo valia, pvz., dėl didelio sielvarto, palieka kūną.
Žmonės, kaip ir elfai, – Ilūvataro (Dievo) vaikai, tačiau atsibudę gerokai vėliau, kai pirmąkart tekėjo Saulė. Manoma, kad žmones aptiko ir mokė Tamsybių elfai. 

Elfai vartojo dvyliktainę skaičiavimo sistemą. Metai dalinti į šešis laikus, remiantis augmenijos kitimu: pavasarį, vasarą, rudenį, vytimą ar lapkritį, žiemą, pakirdimą. Šešios savaitės dienos skirtos atitinkamai žvaigždėms, saulei, mėnuliui, Dviems medžiams, dangui ir valoms (dievybėms). Dalindami parą, elfai nurodydavo ir du prieblandos laikotarpius: rytą, kai žvaigždės blėsta ir vakarą, kai žvaigždės atsimerkia. 

Elfams būdingas kūrybiškumas ir siekis tirti pasaulį. Jie mažiau nei žmonės domisi savimi ir labiau įsigilina į nagrinėjamus reiškinius. Elfas gali žengti žydinčion pievon ir kone pamiršti savo žygio tikslą, gali šimtmečius sustingęs žvelgti į mylimosios akis.

Ar elfiškumas tebėra mūsų pasaulyje? Taip, nes jis – truputį idealizuotas žmogiškumas. Antra vertus, tai, kas mus žavi elfų aprašymuose, įmanoma rasti ir puoselėti mūsų gyvenime.

Kalbant apie elfų kalbas, ratą galima susiaurinti iki dviejų labiausiai išvystytų kalbų – kvenjos (Quenya) ir sindų kalbos (Sindarin). Pastaroji – geriausiai išvystyta. Bet apie ją kitą kartą.

Beje, mr-art. elfų kalba skamba taip mistiškai: isil oronrá.
http://tolkien.balt.net

Duettaeann aef cirran Caerme Glaeddyv. Yn a esseath. - Likimo kalavijas - dviašmenis. Viena ašmenų pusė esi tu.

Nori sužinoti, kaip skambėtų tavo vardas elfiškai - parašyk į mr-art. ir sužinosi ;)

Vincent‘o mylimoji – našle tapusi jo pusseserė Kee Vos. Jos įtaka greičiausiai padėjo išgryninti menininko tapybą ir pridėti paveikslams lankstumo, kurio trūko gyvybingam dailininko konfrontacijos su gamta perteikimui.

 „Pasineri į meilę – ir štai, savo nuostabai supranti, kad yra dar viena jėga, duodanti impulsus veikti: jausmai. (...) Mano paties nusivylimui, visuomet išlieka sunkumo ir paprastumo pojūtis mano piešiniuose, tačiau aš tikiu, jog jos įtaka reikalinga, kad jie taptų švelnesniais.“
Tuo metu genialusis menininkas save pavadino aktyviu melancholiku.

Kaip ir visos, nors per visą jo gyvenimą tik kelios, taip ir ši Vincent'o meilės istorija buvo nelaiminga. Kee tėvas uždraudė įsimylėjėliams matytis. Protestuodamas Vincent'as virš žibalinės lempos Kee tėvo namuose laikė rankas tol, kol jos apdegė.

Puolus į pamiltos prostitutės glėbį, praėjus daugiau nei metams, Vincent'o meilė kitai moteriai - Margot - baigėsi dar dramatiškiau: neišlaikiusi emocinės santykių krizės, Margot mėgino nusinuodyti. Nors ir buvo grąžinta į gyvenimą, tai skaudžiai palietė van Gogh'ą.

Šviesos, judesio ir greičio tapyboje kūrėjas, muzikalusis Giacomo Balla - ne tik garsus italųtapytojas futuristas, bet ir XX a. pradžios Futurizmo manifesto signataras. Vienas iš jo teiginių: „Mes stovime ant šimtmečio ribos! Kam gręžiotis atgal, jei mes norime atverti paslaptingas Neįmanomo duris. Laikas ir erdvė mirė vakar. Mes jau gyvename absoliute todėl, kad sukūrėme amžiną, visur egzistuojantį greitį.“

Dinamiškasis Giacomo siūlė naudoti tik išraiškingas, įtaigias spalvas – „raudoniausią iš raudonų, ryškiausią iš alyvinių, žaliausią iš žalių, intensyviausią geltoną, skaisčiausią oranžinę, skeleto atspalvių baltą, pilką ir juodą.“

Karo metais kūrusio Giacomo paveiksluose neišvengta karo tema (kaip kad šalia besipuikuojančiame paveiksle). Tiesa, gerokai suabstraktinta ir, nežinant kūrėjo išorinių aplinkybių, menkai tepastebima.

Ar tapom geresni per šią vasarą? Ar tapom laisvesni, ramesni? Ar liovėmės blaškytis, nerasdami Tikrojo kelio ir mėgindami atsakyti į tik mums svarbius klausimus? Greičiausiai ne. Nes gyvenimas viduje per kelis mėnesius neapsiverčia aukštyn kojom. Bet jei ėjai to link jau seniai, galbūt kaip tik vasaros švytėjimas padėjo tai pasiekti.

Vasara - keisčiausias metų laikas. Maloniausias mūsų sieloms. Vasarą kitaip žybsi akys. Dažniau nuklysta mintys. Užduodami drąsesni klausimai ir gaunami atviresni atsakymai. Nes vasarą kažkur išgaruoja baimė. Be to, vasarą niekas nebūna vienišas.

Per šią vasarą greičiausiai patobulėjom: įgijom naujos patirties, perskaitėm daugiau knygų, aplankėm nebūtas vietas, susipažinom su naujais žmonėmis, kiekvieną dieną ieškojom ir be išimties visada rasdavom, kuo džiaugtis. Galiausiai - neišbarstėm meilės mums svarbiems dalykams. Sustiprinom tikėjimą ir nelaukėm geresnio rytojaus, nes šiandiena - nuostabi.

Juoda figūra, neretai sutinkama van Gogh'o tapyboje, vaidina ypatingą, simbolinį religingam menininkui vaidmenį.
"Kartą aš išvydau nuostabų paveikslą. (...) Keliu ėjo išvargęs, nežinia kiek parų kelyje praleidęs piligrimas. Ir tada jis pastebėjo juodai apsirėdžiusią moterį, primenančią Šv. Pauliaus frazę: "liūdinti, bet amžinai laiminga". Šis Dievo angelas buvo atsiųstas palaikyti piligrimo dvasią." - 1976 m. rašė Vincent'as.
Ši jį sužavėjusio paveikslo, o tiksliau, juodos figūros jame, interpretacija turėjo įtaką tolesniems van Gogh'o darbams, įsileidusiems dar vieną simbolį į savo gretas - juodą moters figūrą. Kaip ir ne atsitiktinai jo pamėgta Šv. Pauliaus frazė, puikiai atspindinti paties menininko būtįir tapusi savotišku vienišojo genijaus, instinktyviai ir nepaliaujamai tikinčio Dievu moto: liūdintis, bet amžinai laimingas.
Iš daugiau nei 800 paveikslų van Gogh'as tėra pardavęs vieną. Savo broliui.

"...ir štai aš stoviu priešais drobę, rankos laiko teptuką. Drobė kantriai laukia - tuščia ir balta ji žino, ko nori.  Mano rankos priartėja, akys pradeda transformuoti laukiančią drobę; ir kai - rankose laikant teptuką ir akyse matant atsirandančias formas - paliečiu drobę, ji suvirpa ir atgyja. Prasideda pastangos, suteikti drobei harmoniją. Ir taip naujos gyvastys atsėlina į žemę."

"Mano teptuko prisilietimas prasideda nuo nieko ir baigiasi niekuo. Vidury to gimsta paveikslas."

"Būdamas menininku turi kovoti, kad išlaikytum savo kūrybinę laisvę. Kūrybiškumas yra labai trapus. Jis kaip medžio lapas rudenį:nukritus jam nežinai, į kurią pusę jis nusiris."

"...(tapydamas) nebekovoju. Aš laisvai plūduriuoju ir buriuoju vėjyje."

Vincent'o van Gogh'o žemietis Karel'as Appel'as daugiau nei prieš pusę amžiaus taip samprotavo apie tapymą:
"Mano tapymas prilygsta raketai, pačiai pasirenkančiai skrydžio trajektoriją. Stengiuosi neįmanomą padaryti įmanomu. Niekada negaliu numatyti, kas įvyks - tai visada siurprizas. Tapymas, kaip aistra, yra emocija, pilna tiesos ir gyvos muzikos skambesio, kaip kad iš liūto krūtinės išsiveržiantis riaumojimas. Tapyti reiškia sugriauti tai, kas žinoma. Tai šauksmas; tai naktis; tai vaikas; tai tigras už grotų."

"Absurdas ir viltis yra stimulai kurti. Kuri tam, kad rastum kiaurymę, pro kurią žengsi pirmyn."

"Aš nesu pesimistas. Aš tiesiog neturiu primityvaus laimės pojūčio."

Gustav'as Klimt'as, paprašytas apibūdinti save, tepasakė: "Aš niekada nepiešiau autoportretų. Savimi, kaip tapymo objektu, aš žymiai mažiau susidomėjęs nei kitais žmonėmis, o tuo labiau moterimis. Nėra nieko ypatingo apie mane. Aš esu tiesiog dalininkas, piešiantis dienų dienas nuo ryto iki nakties... Kas vis dėlto nori kažką sužinoti apie mane...te atidžiai įsižiūri į mano paveikslus."

Ekspresyvusis Paul'as Gauguin'as tam, kad galėtų atsiduoti didžiajai savo gyvenimo aistrai, paliko didžiulę savo šeimą ir, metęs prestižinį bankininko darbą, susikrovė mantą į Okeanijos salas. Ten jo mūza tapo trylikametė Taičio mergina.

Vincent'as van Gogh'as, nutapęs garsiąsias Paul'o Gauguin'o ir savo kėdes, savo laiške savo broliui rašė: "...anksčiau ar vėliau nebeliks nieko... tik tuščios kėdės."

Meno genijaus gyvenimo tyrinėtojai atskleidžia faktų, tvirtinančių apie Vincent'o religinį fanatizmą: van Gogh'as rimbu žalodavo savo nugarą, speigiomis žiemomis vaikščiodavo vienais marškiniais, miegodavo ant akmeninio grindinio...

„Dabar aš tikiu, kad viskas, kas iš tiesų gera ir gražu žmoguje ir žmogaus darbuose, viskas – moralė, vidus, dvasia, didingas grožis – viskas atkeliavo iš Dievo.. Didieji menininkai, tikri meistrai savo puikiausiuose darbuose ultimatyviai pareiškia – Dievas yra juose. Vieni tai išreiškia knygomis, kiti – paveikslais. Taigi menas yra Dievo garbinimas, arba dieviška tarnystė, tiek, kiek jis įkūnija Grožį žmogaus širdyje.“

"Patys stipriausi kūryboje tie, kurie nebijo atverti žmogaus ir apsinuoginti. Kurie dėl idėjos gali eiti kiaurai žemę, skradžiai, į pragarus, ir drįsti pasiekti dangų."