Rusijos-Japonijos karas ir Steponas Kairys
Rusijos-Japonijos karas, įvykęs 1904-05 m. yra vienas svarbiausių įvykių ankstyvojoje lietuvių ir japonų ryšių istorijoje.
Rusijai plečiant savo įtaką Rytų Azijoje jos interesai susidūrė su Japonija, naujai iškilusia Azijos valstybe. Pastaroji, neseniai modernizuota ir patyrusi netikėtą visam pasauliui šuolį, turėjo interesų Korėjoje ir Mandžiūrijoje. Todėl 1904 m. ji paskelbė karą Rusijai. Nors abi valstybės buvo nepalyginamos nei savo teritorija, nei gyventojų skaičiumi, nei kariuomene, 1905 m. Japonija šventė pergalę.
Šis įvykis, kuomet iš pirmo žvilgsnio maža ir silpna Azijos valstybė nugalėjo milžinišką Rusijos imperiją, labai patraukė viso pasaulio akis. Tačiau lietuviams jis turėjo ypatingą reikšmę dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, lietuviai kariai tiesiogiai dalyvavo karo veiksmuose. Antra, šis karas parodė lietuviams (o taip pat ir daugumai prispaustų pasaulio tautų), kad net maža tauta gali nugalėti didelę imperiją, jeigu ji yra gerai organizuota ir susitelkusi. Būtent šios minties vedamas vienas lietuvis, Steponas Kairys, iš karto po karo 1906 m. išleido knygeles apie Japoniją. Jos tapo pirmosiomis lietuviškai apie Japoniją parašytomis knygomis.
Lietuviai Rusijos-Japonijos kare
Lietuviai kariai tiesiogiai dalyvavo šio karo veiksmuose, – tiek kaip priverstinai į armiją paimti rekrūtai, tiek kaip karininkai. Tiesa, jie kariavo svetimos valstybės, t. y. Rusijos imperijos, pusėje, todėl Japonijoje juos traktavo kaip rusų, t. y. priešų, kareivius. Iš tikrųjų šių kareivių nemaža dalis buvo suomiai, lenkai, latviai, estai bei daugybės kitų tautybių žmonės, išpažinę skirtingas religijas, turėję skirtingas tapatybes ir kalbėję skirtingomis kalbomis. Pavyzdžiui, Lenkijoje atlikti tyrimai parodo, kad iš 80 tūkst. karo belaisvių apie 20 proc. buvo lenkai. Greičiausiai į šį skaičiu įtraukiami ir lenkiškai kalbėję lietuviai, turėję lenkiškas pavardes. Paėmę karo belaisvius japonai stebėdavosi, kad jie tokie skirtingi.
Karikatūra 1904 m. prancūziškame laikraštyje Figaro, pajuokianti Rusiją į karą iškvietusią Japoniją.
Prispaustų Rusijos tautų kariai į šį karą dažnai ėjo nenoriai: nenorėjo kariauti svetimo karo. Tarp jų buvo ypač daug dezertyravimo atvejų, o po Rusijos pralaimėto Cušimos mūšio belaisviai atvirai džiūgavo.
Kita vertus, daugumai lietuvių ir kitų Rusijos tautų kareivių šis karas buvo ir svarbus išbandymas, kurio metu jie gavo daug karybos įgūdžių. Juos galėjo panaudoti praėjus 13 metų, t. y. 1918-1919 m., kuomet reikėjo iškovoti nepriklausomybę nuo Rusijos. Daugelis šių patyrusių karių, tarp kurių buvo Borisas Adomavičius, Antanas Ričardas Druvė, Jonas Galvydis-Bykauskas, Antanas Kaškelis, Maksimas Katchė, Konstantinas Kleščinskis, Juozas Kraucevičius, Kiprijanas Kondratavičius ir daugelis kitų, sudarė atsikūrusios Lietuvos valstybės kariuomenės branduolį.
Ir laisvė, ir civilizacija Japonijoj visgi aukščiau stovi negu Maskolijoj; Azijoj tarp nuožmių, vergovėj paskendusių tautų, Maskolija rods pakelia kiek civilizaciją, bet Europoj, kur tautos aukščiau pasikėlė, Maskolija yra svarbiausia civilizacijos naikintoja ir stabdytoja.
Civilizaciją Azijoj, jeigu tik apie tai eina, Japonija gali greičiau pakelti negu Maskolija. Šiuom kartu Europos tautoms didesnis pavojus gali grėsti nuo per daug susidrūtinusios Maskolijos negu nuo Japonijos. Todėl ir kare daugiau bus simpatizuojančių su Japonija negu su Maskolija.– „Lietuva“, 1904 m. sausio 15 d.
Išeivijos spauda buvo linkusi pozityviai ir palaikančiai pateikti Japoniją, ypač Rusijos-Japonijos karo priešaušryje ir paties karo metu. Tai neturėtų kelti nuostabos, nes nors Japonija ir buvo dar santykinai jauna valstybė, tačiau ji buvo matoma kaip atsvara carinei Rusijai, įkūnijančiai priespaudą ir atžangą. Japonija, tuo tarpu, buvo laikoma civilizacijos šaltiniu Rytuose.
(iškarpos iš 1904 ir 1905 m. laikraščių „Lietuva“ ir „Vilniaus žinios“; paspaudę galite pamatyti didesnį vaizdą)
Rusijos-Japonijos karo dėka japonai pirmą kartą spaudoje sužinojo apie Lietuvą. Anot Rio Kodžimos, Japonija siekė, kad carinei Rusijai priklausiusios tautos puoselėtų nepriklausomybės siekius ir taip keltų neramumus pačioje Rusijoje. Šis darbas buvo pavestas slaptai Japonijos tarnybai, šnipų tinklui, kuriam vadovavo baronas Motodžiro Akašis. Dėl to ir savo spaudoje japonai pradėjo dažniau išvysti mažai kam matytą ir girdėtą Lietuvos vardą.
(Motodžiro Akašio portretas)
Nemaža dalis lietuvių, kartu su latviais, estais ir suomiais, buvo paimti jūreiviais į Baltijos laivyną, kuris nulėmė Rusijos-Japonijos karo baigtį. Iš pradžių karui Rusija naudojo Tolimųjų Rytų laivyną, kuris bazavosi Japonijos jūroje. Tačiau kadangi jam prastai sekėsi, norėdama pastiprinti savo pajėgas, 1904 m. spalio ir 1905 m. vasario mėnesiais iš Baltijos jūros uostų Rusija išsiuntė savo du laivynus, vadinamąjį Baltijos laivyną. Pagrindinė šių laivų išvykimo bazė buvo Liepoja (Latvija). Iš čia laivai įveikė tolimą kelią aplink Afriką (dalis - per Sueco kanalą), kol pasiekė Japonijos jūrą. Čia 1905 gegužės 28 d. Baltijos laivynas pralaimėjo lemiamą Cušimos mūšį. Jo metu paskandintas 21 Rusijos laivas, žuvo apie 5000 jūreivių, o dar 6000 paimti į nelaisvę. Tarp jų buvo nemažai lietuvių.
(Mary Evans Picture Library, Hulton Archive)
Lietuviai belaisvių stovyklose
Japonams vieną po kito laimint mūšius ir masiškai dezertyruojant kariams, augo paimtų belaisvių skaičius. Iš viso jų priskaičiuojama apie 80 tūkst. Juos japonai paskirstė po 29 belaisvių stovyklas šalyje, kurių didžiausia buvo Hamadera Osakoje.
Nepaisant to, kad belaisviai buvo priešai, japonai pavyzdingai laikėsi 1899 m. Hagos konvencijos principų, o vietos gyventojai rodė svetingumą. Tai pelnė Japonijai pagarbą tarptautinės bendruomenės akyse. Kariams buvo teikiama medicininė pagalba. Neretai jie būdavo apgyvendinami vienuolynuose ir ligoninėse, kartais surenčiami specialūs barakai. Specialiai belaisviams būdavo statomos provoslavų ir katalikų bažnyčios, duonos kepyklos, įrengiamos kapinės. Nemažai jų prižiūrimos iki šiol.
(Rusų belaisvių kapinės Macujamoje)
Karo belaisvių prisiminimuose išlikę labai geri įspūdžiai apie japonus, kur jie su dėkingumu pasakoja apie rūpestingą priežiūrą, vadina juos „kupinais samurajiškos dvasios“, bei „garbę vertinančiais“. Japonai amžininkai irgi prisimindavo, kaip belaisviai žaisdavo su vietos vaikais, kartu gaudydavo cikadas, maudydavosi pirtyse ir net lankydavosi namuose.
Skaitant žinutes išeivijos spaudoje apie lietuvius karo belaisvius Japonijoje galima suprasti, jog belaisviai nebuvo atkirsti nuo likusio pasaulio. Tiesa, žinutės trumpos – dažniausiai dėkojama redakcijoms už atsiųstus laikraščius ir džiaugiamasi, jog visi sveiki ir gyvi, o kas suserga – išgyja. Gali būti, jog detalesnių pasakojimų atsiųsti nebuvo leidžiama dėl cenzūros.
(Slavic Research Center Library, Hokkaido University archyvo nuotr.)
Daug lietuvių buvo laikomi Macujamos (dab. Ehimės prefektūra) belaisvių stovykloje, kurioje didžiausio išsiplėtimo metu buvo priskaičiuojama apie 6000 belaisvių. Didžioji dalis jų buvo lenkų ir lietuvių kilmės.
Manoma, kad toks fenomenas atsirado Lenkijos išsivadavimo lyderio Josef Pilsudski dėka. 1904 m. apsilankęs Japonijoje jis prašė jos paramos dėl Lenkijos nepriklausomybės. Tuo metu su Japonijos vyriausybe buvo sutarta, kad ši sudarys specialias sąlygas dezertyravsiems lenkams kariams. Tarp Rusijos pusėje kovojančių lenkų paskleidus žinią, jie mūšio metu masiškai pasiduodavo į nelaisvę, šaukdami sutartinį žodį "Macujama!". Japonai tokius belaisvius (tarp kurių buvo ir lietuvių) atskirdavo nuo kitų ir gabendavo būtent į Macujamos stovyklą.
Nors visose stovyklose belaisviams buvo sudaromos geros sąlygos, Macujama buvo laikoma geriausia iš visų, demonstravusi tikrą japonišką svetingumą. Kariai buvo apgyvendinti vienuolynuose ir ligoninėse, jiems suteikiama medicininė slauga, ir netgi specialiai pritaikomas maistas, parūpinant duonos ir sriubos. Kariai galėdavo laisvai vaikščioti po miestą, kuriame tuo metu buvo apie 30 tūkst. gyventojų, jie apsipirkdavo, važiuodavo prie jūros, maudydavosi garsioje vietinėje Dogo pirtyje, neretai gimdavo ir meilės istorijos. Dalis šių belaisvių vėliau sugrįžo į namus.
Stovykloje nuo karo žaizdų mirė 98 belaisviai, kurie čia buvo palaidoti. Iki šių dienų Macujamoje yra išlikę gerai prižiūrimos Rusų karių kapinės, o ant antkapių matyti ir lietuviškos pavardės.
Akimirkos iš belaisvių gyvenimo Macujamoje:
(Slavic Research Center Library, Hokkaido University archyvo nuotr.)
Mums, kareiviams, jos (medicinos sesutės) yra tarsi angelai, tarsi atgaiva. Jų rūpestis pacientams - kaip tikrų motinų. Dieną ir naktį triūsdamos aplinkui, jos nevengia rūpintis žaizdotais kariais. Nesu matęs susiraukusio veido <...> Jos tai daro ne tik iš pareigos, bet ir iš didžiulės atjautos karo aukoms.
– iš F. Kupczinsky atsiminimų
Stepono Kairio biografija
Lietuvoje Steponas Kairys (1879-1964) yra žinomas dėl įvairių priežasčių. Jis yra 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras, talentingas inžinierius sukūręs Kauno vandentiekio sistemą, žydų gelbėtojas, vienas Socialdemokratų partijos įkūrėjų ir aktyvus politikos veikėjas.
Tačiau vienas jo gyvenimo aspektų dažnai lieka pamirštas: Steponas Kairys taip pat yra ir pirmasis lietuvis, 1906 m. parašęs knygeles apie Japoniją ir sistemingai pristatęs šią šalį lietuvių skaitytojui.
Šiam žingsniui jį įkvėpė Japonijos pergale pasibaigęs Rusijos-Japonijos karas. Nors pats į Japoniją niekada nenuvažiavo, būdamas 27 metų, Sankt Peterburge jis surinko ir susistemino medžiagą apie šią šalį. Japonija jam tapo pavyzdžiu, kuomet nedidelė valstybė gali nugalėti daug stipresnę, jeigu ji turi tikėjimą, susitelkimą ir yra tam pasiruošusi. Japonija įkvėpė S. Kairį siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Nors vėliau Kairys tiesiogiai nebegrįžo prie Japonijos temos, knygelėse sudėtas žinias jis panaudojo kurdamas Lietuvos konstituciją ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.
(laiko juostoje paspaudę ant metų, pamatysite išsamesnę informaciją)
-
1879 m. gimsta Užunvėžių kaime (dab. Anykščių raj.)Gimsta didelėje valstiečių šeimoje. Tiesa, tikroji jo pavardė buvo Tumasonis, tačiau dėl klaidos krikšto dokumentuose jis tapo Kairiu. Vėliau jis dažnai keisdavo pavardes ir slapyvardžius. Per savo gyvenimą pasirašinėjo ir kaip Kaminskas, Dėdė, Viktor, Marjan, Dagilis, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kitais vardais.
(atminimo lenta gimtinėje)
-
1894 m. baigia Palangos progimnaziją
Kurklių miestelyje baigęs pradinę mokyklą, S. Kairys persikėlė į Palangą.
-
1898 m. baigia Šiaulių gimnazijąGimnazijoje pasižymėjo aktyvia veikla, įsteigė lietuvių kalbos besimokančiųjų kuopelę. 1897 m. buvo laikinai pašalintas už dalyvavimą moksleivių maište prieš priverstinį provoslavų pamaldų lankymą.
(kairėje – moksleivis Palangos progimnazijoje, dešinėje – po gimnazijos baigimo; S.Kairio fondo archyvo nuotr.)
-
1899-1908 m. mokosi Sankt Peterburgo technologijos institute
Peterburge Steponas Kairys mokėsi ir gyveno su pertraukomis. 1904-1907 m., visoje Rusijoje vykstant neramumams, buvo grįžęs į Lietuvą. Tačiau institutą baigė su pagyrimu ir tapo inžinieriumi.
-
Nuo 1900 m. tampa aktyviu Lietuvos Socialdemokratų partijos nariuŠioje partijoje jis buvo vienas iš vadovaujančių asmenų iki pat 1944 m. 1904 m. jo iniciatyva parengtas socialdemokratų manifestas, kuriuo raginta siekti Lietuvos nepriklausomybės. 1905 m. buvo išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininku, o 1907 m. dalyvavo II Valstybės dūmos rinkimuose.
(Steigiamojo Seimo socialdemokratų frakcija 1921 m., S. Kairys pirmoje eilėje, trečias iš dešinės)
-
1906 m. išleidžia tris knygeles apie JaponijąŽavėdamasis Japonija, kuri nugalėjo Rusijos imperiją, jis surinko medžiagą Sankt Peterburgo ir Lietuvos bibliotekose ir susistemino ją savo knygelėse. Jas išleido Dėdės slapyvardžiu.
-
1912 m. grįžta į Lietuvą, Vilnių
Nuo 1908 m. keliavo po Rusiją, kur kartu su Petru Vileišiu statė tiltus. Vilniuje 1912 m. vedė gudų rašytoją Aloyzą Paškievič (1916 m. mirė nuo šiltinės). Vėliau dirbo Vilniaus savivaldybėje ir rūpinosi miesto vandentiekio bei kanalizacijos tiesimo darbais. 1916 m. dalyvavo Lozanos konferencijoje, o 1917 m. organizavo Vilniaus konferenciją.
-
1918 m. tampa Lietuvos nepriklausomybės akto signataruVasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Steponas Kairys yra vienas aktyviausių Lietuvos kūrėjų. Taip pačiais metais jis persikėlė į Kauną, kur netrukus buvo perkelta Lietuvos sostinė.
-
1919 m. tampa Seimo nariuKairys buvo išrinktas į visus Lietuvos Seimus iki 1926 m. ir aktyviai dalyvavo politinėje bei socialdemokratų partinėje veikloje.
(memorialinė lenta Kaune, Donelaičio g. 77)
-
1923 m. tampa Kauno kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju, sukuria šeimąSukūrė Kauno ir kai kurių kitų Lietuvos miestų vandentiekio ir kanalizacijos sistemų planus. Skyriui vadovavo iki 1938 m. Tuo pačiu inžinerinius dalykus dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete.
1923 m. taip pat vedė Oną Leonaitę.
(S.Kairio fondo archyvo nuotr.)
-
1942 m. nacių okupacijos metu gelbėja žydusKartu su žmona išgelbėjo žydų kilmės mergaitę Anusę Keilsonaitę. 2005 m. jiems abiems po mirties buvo suteiktas pasaulio tautų teisuolio vardas.
(S.Kairio fondo archyvo nuotr.)
-
1944 m. pabėga į Vokietiją
Prasidėjus sovietinei okupacijai, pabėgo į Vokietiją.
-
1948 m. migruoja į JAVGyvendamas JAV toliau skatino nepripažinti Lietuvos okupacijos, būrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos išeivijos socialdemokratus.
-
1964 m. gruodžio 16 d. miršta NiujorkePalaidotas Lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jo palaikai buvo perlaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
(antkapis Čikagoje)
Japonija Stepono Kairio knygelėse
Kairio knygelės apie Japoniją, pasirašytos Dėdės slapyvardžiu, pasirodė 1906 m., t.y. praėjus šiek tiek daugiau nei metams nuo spaudos draudimo panaikinimo. Jos susilaukė nemažo dėmesio visuomenėje. Jose jis daugiausia dėmesio skiria pagrindiniam klausimui, kodėl ši maža tauta kare nugalėjo gerokai didesnę Rusiją. Ieškodamas atsakymo Kairys gilinasi į Japonijos geografiją, visuomenę, istoriją.
Japonija seniau ir dabar
Ši įvadinė knygelė yra skirta apžvelgti Japonijos gamtą, žmones ir istoriją. Kairys pristato pagrindinius visuomenės sluoksnius, lygindamas su Lietuvos pavyzdžiais, įvardina ir svarbiausius istorinius įvykius, tokius kaip baudžiavos panaikinimas ar konstitucijos paskelbimas. Rašydamas jis negali paslėpti savo susižavėjimo, šiltai atsiliepdamas apie vietos žmones: jie jam atrodo linksmi, švelnūs ir malonūs, kaip jų krašto saulutė.
Visa kalnuota, visa miškais apaugusi, žalia nuo pasėtų javų Japonija pavasarį ir rudens laiku esti panaši į gražų sodą.
– Japonija seniau ir dabar, p. 1
Kaip japonai gyvena dabar
Šioje knygelėje St. Kairys aprašo skirtingas Japonijos gyvenimo sritis: kelius, žemės ūkį, prekybą ir pramonę, švietimą ir religiją. Kaip socialdemokratas, dėmesį skiria ir darbininkų reikalams. Autorių stebina didžiulis gyventojų tankis, greitai įvykusi modernizacija, puikiai tvarkoma infrastruktūra ir visuomenė. Jis žavisi japonų gebėjimu greitai perimti naujoves ir jas pritaikyti bei panaudoti.
Reikia apskritai pasakyti, kad reta pasaulio tauta temokėjo taip giliai atjausti mokslo naudingumą, ir jokia kita negalėjo taip greitai ir gerai perimti ir pritaikyti mokslo išradimų prie savo gyvenimo reikalų.
Jeigu japonai per tris dešimtis metų suspėjo tiek daug naujų daiktų perimti iš Europos, galima spėti, kad ir toliau jie neapsileis. Ir gal už šimto ar kito metų Japonija virs Tolimųjų Rytų Anglija.
– Kaip japonai gyvena dabar, p. 33 ir 9
Japonų konstitucija
Tai – brandžiausia ir kritiškiausia iš visų trijų knygų. Joje nagrinėjamas japonų būdas, papročiai ir teisė. Daug dėmesio skiriama procesui, kaip buvo sukurta 1891 m. konstitucija ir kaip ji pakeitė šalies gyvenimą. Didelė knygos dalis skiriama būtent Rusijos-Japonijos karui, stengiantis atsakyti į užsiduotą klausimą – kodėl gi visgi Japonija nugalėjo daug stipresnę priešininkę. Jo nuomone, svarbu buvo tai, kad japonai mylėjo savo tėvynę, buvo užsidegę karą laimėti, tačiau kartu labai sistemingai ir kruopščiai ruošėsi jam, kurdami infrastruktūrą, ginkluodamiesi, mokydamiesi.
Užtat kuomet atėjo laikas kovon stoti, japonai buvo apsiginklavę nuo galvos iki kojų. Jie drąsiai užkabino priešą, visai nepasiruošusį, tamsų, vedamą drutų, bet nesumaningų perdėtinių. Jie parodė darbu ir mūsų kareiviams, ir caro vyriausybei, kad laisvi ir šviesūs žmonės gali paimti viršų ant tamsių vergų, nors jų būtų ir tris kartus daugiau.
– Japonų konstitucija, p. 31
Bibliografija
- Railienė, Birutė. 2012. Pirmosios žinios apie Japoniją lietuviškoje spaudoje. Stepono Kairio trilogija (1906 m.). Rytų Azijos studijos Lietuvoje (sud. Aurelijus Zykas). Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, p. 93-102.
- 渡辺克義編 『ポーランドを知るための60章』 明石書店、2001年、ISBN 4750314633
- 松本照男 日本に親近感を持つポーランド人 POLE 82 (2014.5)
- 高石市教育委員会/編集 2007 濱寺ロシア人俘虜収容所資料集
- 堀田昇吾編 ロシア兵捕虜、厚遇の跡 日露戦争時の大阪に収容所 日本経済新聞 2020年9月3日