Valdymo sąvoka

TURINYS

I. Įvadas 2 psl.

II. Valdymo sąvoka 2 psl.

III. Valdymo įgijimas 2 psl.

IV. Valdymo pasibaigimas 3 psl.

V. Valdymo gynimas 3 psl.

VI. Išvados 3 psl.

Naudota literatūra 4 psl.

I. ĮVADAS

Daugelis šiuolaikinių teisės sistemų remiasi romėnų teise. Iki šių dienų ji yra daugelio teisės sistemų pagrindas. Dėl to romėnų teisę itin svarbu išmanyti, susipažinti su jos teisės normomis ir institutais.

Savo darbe pasirinkau nagrinėti vieną iš daiktinės teisės sričių – valdymą. Pagrindiniai šaltiniai kuriais rėmiausi rašydama darbą – I. Nekrošiaus, V. Nekrošiaus, S. Vėlyvio knyga “Romėnų teisė” ir Lietuvos RRespublikos Civilinis kodeksas. Darbe bandžiau rasti sąsajas tarp romėnų privatinės teisės ir Lietuvos civilinės teisės, paaiškinti kaip valdymą suvokia romėnų teisininkai ir kaip jis reglamentuojamas LR Civiliniame kodekse.

II. VALDYMO SĄVOKA

Kasdienybėje valdymas ir nuosavybė dažnai neskiriami. Tačiau Romos teisininkai griežtai skyrė nuosavybę ir valdymą.

Romėnų teisės literatūroje valdymas (possesio) suprantamas, kaip faktinis daikto turėjimas siekiant jį pasilikti. Populiariausias daikto valdymo būdas, kai nuosavybės teisė į daiktą sutampa su faktiniu jo valdymu, t. y. kai daikto valdytojas ir jo savininkas yyra tas pats asmuo. Tačiau tai nėra vienintelis pagrindas valdymui atsirasti.

Panašiai daikto valdymas reglamentuojamas ir Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse. Čia daikto valdymas suprantamas, kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Taipogi daikto vvaldymui būdinga, kad valdytojas dažniausia turi tikslą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą.

Romėnų privatinėje teisėje faktinis daikto turėjimas, kai daiktą turintis asmuo gali daryti su juo ką nori buvo vadinamas corpus, o noras pasilikti daiktą, atmetant, bet kuriuos trečiuosius asmenis – animus possidendi. Ir tik turintis šiuos du elementus valdymas tiek Romėnų tiek Lietuvos civilinėje teisėje yra laikomas teisiniu ir turi garantuotą teisinę gynybą. Romėnų privatinėje teisėje tik vieną elementą corpus turinti valdymas – laikymas (detentio), ir LR Civiliniame kodekse iš pievolinių teisinių santykių atsirandęs daikto valdymas, negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

Tiek Romėnų tiek Lietuvos Civilinėje teisėje valdymas skirstomas į teisėtą ir neteisėtą, ir tik iš teisėto valdymo gali atsirasti nuosavybės teisė (LR Civilnis kkodeksas) ir tik teisėtai valdančiam daiktą asmeniui buvo garantuojama gynyba interdiktais (Romėnų privatinė teisė).

Romėnų teisėje possesio dar buvo grupuojmas pagal subjektyvią valdytojo nuomonę apie valdomą daiktą. Tik valdytojui gera valia (possesor bonae fidei) buvo taikyta įgyjamoji senatis. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse tai reglamentuojama taip: “Daikto valdymas, laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.”

LR Civiliniame kodekse valdymo objektu pripažįstamas tiek materialus tiek nematerialus daiktas. Pagal romėnų koncepciją, ilgą laiką buvo galima valdyti tik materialius daiktus (res corporales).

III. VALDYMO ĮGIJIMAS

Klasikinio llaikotarpio romėnų teisininkai ypatingą dėmesį skyrė valdymo atsiradimui, gan plačiai jis reglamentuojamas ir Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse. Tačiau Romėnų privatinėje teisėje nusakant santykį su daiktu, kad jo užtektų valdymui atsirasti, iškyla gana daug vienas kitam prieštaraujančių sprendimų, LR Civiliniame kodekse kur kas daugiau tikslumo.

Atskirai reglamentuojamas kilnojamojo ir nekilnojamojo turto valdymo įgijimas. Kilnojamųjų daiktų valdymas Romėnų teisėje dažniausia buvo įgijamas daiktą parduodant (traditio), tačiau daiktas galėjo būti įgijamas ir paėmus tą daiktą į savo rankas, pastačius prie jo apsaugą, pardavėjui perdavus pirkėjui raktus nuo daikto ir pan. Panašios sąlygos nurodomos ir LR Civiliniame kodekse.

Romėnų privatinėje teisėje įgyjant valdymą labai svarbus buvo valios požymis. LR Civiliniame kodekse nurodoma, kad valdymas gali būti įgytas sąžiningai ir nesąžiningai. Čia ypatingą vaidmenį vaidina asmens įsitikinimas, dėl savo teisių į daikto valdymą. Valdymas laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai.

Romėnų privatinė teisė tam tikrai grupei asmenų nesuteikė galimybės reikšti savo valią – tai protiškai nesveiki asmenys ir vaikai, asmenys, buvę kieno nors valdžioje (vergai). LR Civiliniame kodekse nėra tiksliai reglamentuojama kokie asmenys negali įgyti valdymo.

Klasikinė teisė iš esmės nepripažino valdymo įgijimo per tarpininką. Kiek vėliau teisė numatė tam tikras išimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau iš esmės leido įgyti valdymą per liberam personam.

LR Civilinėje teisėje, su tam tikromis išlygomis, pripažįstamas valdymo į daiktą įgijimas per atstovą.

IV. VALDYMO PASIBAIGIMAS

Romėnų teisėje valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daiktą taip, kaip jis veiktų įgijęs nuosavybės teisę.

Valdymas prarandamas tada, kai valdytojas laisva valia ar prieš savo valią netenka galios valdyti daiktą. Tai atsitinka kai valdytojas praranda: 1) corpore; 2) animo; 3) animo et corpore. Kilnojamųjų daiktų valdymas prarandamas daiktą užvaldžius kitam asmeniui, o nekilnojamųjų – valdytojui sužinojus, kad daiktas jau laikomas esąs kito asmens.

LR Civilinėje teisėje valdymas pasibaigia kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą. Taip pat kaip ir Romėnų privatinėje teisėje yra skiriamos skirtingos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto valdymo pasibaigimo sąlygos.

V. VALDYMO GYNIMAS

Vienas iš pagrindinių valdymo sukeliamų teisinių padarinių, kad jį gina teisė.

Būtent romėnų teisėje valdymo gynybos principas išplėtotas plačiau. Romėnų teisininkai apskritai kėlė šią problemą ir rado principinį jos sprendimą. Tai yra vienas iš didžiausių romėnų teisės nuopelnų. Byloje dėl valdymo, siekiant valdymo apsaugos, buvo būtina ir pakako nustatyti du faktus: 1) valdymo faktą; 2) valdymo pažeidimo faktą.

Valdymo gynyba, grindžiama minėtų faktų nustatymu, nekeliant klausimo, kam priklauso teisė į daiktą, ir buvo vadinama posesine gynyba. Jo priešingybė buvo pretitorinis procesas, kur buvo reikalaujama įįrodyti asmens teisę į ginčijąmą objektą.

Valdymas gintas ne ieškiniais, o posesiniais interdiktais. Jais ginti tiek kilnojamųjų tiek nekilnojamųjų daiktų valdymas. Romėnų civilinė teisė turėjo gana plačią interdiktų sistemą.

LR civilinėje teisėje kiekvienam valdytojui garantuojama teisė ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Čia valdymo gynimas nėra tiek išplėtotas kaip romėnų teisėje. Skirtingai nei romėnų teisėje valdymas gintas ieškiniais.

VI. IŠVADOS

Palyginus valdymo suvokimą romėnų privatinėje teisėje ir Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse, galima išskirti daug panašių bruožų. Pirmiausia tai, kad tiek Romos tiek Lietuvos teisininkai griežtai skyrė nuosavybę ir valdymą. Panaši yra pati valdymo sąvoka, valdymo įsigijimo ir pasibaigimo sąlygos. Panaši yra pati valdymo esmė. Tiek daug bendrų bruožų Lietuvos ir romėnų civilinėje teisėje, leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos civilinė teisė yra daug perėmusi iš romėnų teisės, LR civilinėje teisėje jaučiama stipri Romėnų teisės įtaka.

Be abejo yra ir skirtumų. Romėnų teisėje kur kas plačiau išplėtotas valdymo gynimas. Romėnų teisėje yra daug specifinių terminų ir institutų, kurių LR civilinė teisė nepaveldėjo. Tai yra natūralu, nes LR civilinė teisė tik remiasi romėnų teise kaip pagrindu, bet nekopijuoja jos, o ir romėnų teisė amžiams bėgant kito ir mainėsi.

Galutinę išvadą galiu padaryti tokią: valdymo suvokimas Romos privatinėje teisėje ir Lietuvos

Respublikos Civiliniame kodekse yra panašus, tai rodo LR civilinėje teisėje esant romėnų teisės šaknis, bet tas suvokimas nėra tapatus, ir tai lemia skirtingos civilizacijos, skirtingas laikmetis ir teisės raida.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S., Romėnų teisė. Vilnius, 1999.

2. Civilniės teisės vadovėlis. Kaunas, 1998.

3. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Vilnius, 2000.