Vidurinė Frankų karalystė, arba Lotaro karalystė − trumpalaikė istorinė karalystė, viena iš trijų KarolingųFrankų imperijos dalių, egzistavusi 843−855 m. Jos teritorijos užėmė imperijos centrinę dalį ir tęsėsi nuo dab. Belgijos šiaurėje iki Italijos pietuose. Karalystė valdė dabartinės Belgijos, rytų Prancūzijos, Liuksemburgo, Šveicarijos, šiaurės ir vidurio Italijos teritorijas. Kitos Frankų imperiją sudariusios karalystės buvo Rytų Frankų karalystė ir Vakarų Frankų karalystė.
Lotaras I gavo šią karalystę trims broliams padalinus Frankų imperiją. Jam formaliai buvo priskirtas visos imperijos imperatoriaus titulas, ir jo teritorijoje buvo svarbiausi imperijos miestai Achenas ir Roma. Baimindamasis brolių sąmokslo, 850 m. Lotaras perleido karalystės ir imperijos sostą savo sūnui Liudvikui II, o 855 m. prieš mirtį padalino savo valstybę į tris dalis. Pietinę liko valdyti Liudvikas, kur suformuota Italijos karalystė, šiaurinę dalį užvaldė Lotaras II (čia suformuota Lotaringijos karalystė), o vidurinėje dalyje (Provanso karalystėje) liko valdyti jauniausias sūnus Karlas Provansietis.
