Tukumano provincija
Tukumanas | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Valstybė | Argentina | ||||||
Administracinis centras | Tukumanas | ||||||
Departamentų skaičius | 17 | ||||||
Gyventojų | 1 674 600[1] | ||||||
Plotas | 22 524 km² | ||||||
Tankumas | 74 žm./km² | ||||||
Aukščiausia vieta | Sero del Bolsonas, 5550 m | ||||||
Vikiteka | TukumanasVikiteka |
Tukumano provincija (isp. Provincia de Tucumán) – mažiausia Argentinos provincija, išsidėsčiusi šalies šiaurės vakaruose. Šiaurėje ribojasi su Saltos, rytuose – su Santjago del Estero, pietvakariuose – su Katamarkos provincijomis. Administracinis centras – San Migel de Tukumanas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki ispanų kolonizacijos regione gyveno indėnų diagitų ir kalčakų gentys, besivertusios žemės ūkiu. 1533 m. ispanų keliautojas Diegas de Almagras lankiasi dabartinėje provincijos teritorijoje. 1565 m. Diego de Viljaroelio įkurtas Tukumano miestas. Netrukus sudaryta Tukumano, churijų ir diagitų (Tucumán, Juríes y Diaguitas) provincija. Ispanų kolonizatoriai patyrė didelį vietinių indėnų genčių pasipriešinimą, todėl nukariautų genčių žmonės buvo išgabenami iš jų gyvenamų teritorijų. Didelė dalis iškeldinta į Buenos Airių apylinkes (dabartinio Kilmeso miesto teritoriją). Provincija buvo svarbiame prekybiniame kelyje tarp La Platos ir Peru vicekaralysčių. Jau XVIII a. Tukumano mieste gyveno 20 tūkst. gyventojų, buvo vyskupystė ir stipri administracija. 1783 m. Tukumano provincija tapo pavaldi Saltai. 1813 m. į Tukumaną atvyko Chosė de San Martinas ir įkūrė karinę mokyklą. 1814 m. Saltos intendencija suskilo į Saltos ir Tukumano provincijas. 1816 m. liepos 9 d. Tukumano kongresas deklaravo Jungtinių La Platos provincijų nepriklausomybę nuo Ispanijos. XX a. pr. provincija garsėjo kaip cukranendrių auginimo regionas, tačiau 6-ajame dešimtmetyje įvykusi cukraus krizė sudavė skaudų smūgį provincijos ekonomikai.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nepaisant to, kad provincijos teritorija nėra didelė, čia galima išvysti labai įvairių kraštovaizdžių. Rytinės Tukumano provincijos dalies lygumos priklauso Gran Čako regionui. Centrine ir vakarine dalimi besidriekiantys kalnai priskiriami Pampų kalnagūbrių iš Šiaurės Vakarų Argentinos regionams. Svarbiausia kalnų grandinė driekiasi vakariniu pakraščiu (Akonkichos, Kalčakių kalnagūbriai, atskirti Tafi slėnio. Šioje grandinėje yra aukščiausia provincijos vieta – Sero del Bolsonas, 5550 m. Vakarinis provincijos išsikišimas įsiterpia į platų Kalčakių slėnį. Šiaurėje iškilęs neaukštas Medinos kalnagūbris. Pietvakariuose iškilę Potreriljo ir Narvaeso kalnagūbriai.
Klimatas subtropinis; šiltas. Tukumano mieste liepos mėnesį temperatūra nukrenta iki 12 °C, bet kartais gali priartėti prie neigiamų reikšmių. Vidutinė sausio temperatūra 26 °C, bet neretai viršija 35 °C. Beveik visi krituliai iškrinta žiemą, tačiau skirtingose provincijos vietose jų kiekis nevienodas. Lygumose iškrinta apie 600 mm per metus, tuo tarpu rytiniuose kalnų šlaituose – 1500 mm.
Provincijos hidrografinis tinklas pakankamai tankus. Dauguma upių teka nuo kalnų rytų link. Svarbiausia Tukumano provincijos upė – Sali (Dulsė), kertanti teritoriją iš šiaurės vakarų į pietryčius. Į Hondo upės tvenkinį ant Sali upės suteka daugelis pietinių provincijos upių. Kalčakių slėniu teka Santa Marijos upė. Kadangi nėra didesnių ežerų, yra keli nemaži tvenkiniai: Hondo, La Angosturos, Eskabos, Kadiljalio.
Dėl nemažo kritulių kiekio ir palankių temperatūrų, veši gausi ir įvairi augalija. Kalnų pašlaitėse būdingos jungaso džiunglės. Vyraujantys augalai: palisandramedžiai, talos, chorizijos, balamedžiai, argentininės raudūnės, čanjarai, lauramedžiai, jazminai, loniseros, puošniausiosios karpažolės, pasifloros, orchidėjos. Kalnuose, 1000-4000 m aukštyje auga mišrieji miškai, sudaryti iš alksnių, pušų, riešutmedžių. 3500-4000 m aukštyje auga kalnų pievos, aukščiau – akmenynai ir amžini ledynai. Čakui būdinga daugiausia žolinė augalija.
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Provincijos ūkis pagrįstas cukranendrių auginimu. Tukumano provincija pagamina 60 % šalies cukraus produkcijos. Auginamos grūdinės kultūros, vaisiai: citrinos (pagrindinis citrinų tiekėjas pasaulyje), braškės, kiviai, pupelės, kukurūzai, alfalfa, sojos. Gyvulininkystė (galvijai, avys, ožkos). Svarbiausia pramonės šaka – cukraus gamyba. Taip pat popieriaus, medienos, alkoholio, maisto, tekstilės, metalurgijos pramonė. Išgaunami nedideli druskos, molio, kalkakmenio kiekiai.
Išvystytas turizmas. Svarbiausi lankytini objektai: Kampo de los Alisoso nacionalinis parkas, Kalčiakių slėniai, Tafi slėnis, kilmesų indėnų pastatų griuvėsiai, indėnų diagitų bendruomenė, istorinis Tukumano miestas.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tukumano provincijoje gyvena beveik 3,5 % Argentinos gyventojų. Nemaža jų dalis – indėnai ir indėniškos kilmės žmonės. Dauguma susitelkę provincijos centrinėje dalyje, aplink Tukumano miestą. Ganėtinai tankiai apgyvendinti ir provincijos pietūs. Rečiausiai gyvenami Kalčakių slėniai ir kalnai.
Didžiausi miestai (2010 m.):[2]
- San Migel de Tukumanas (548,8 tūkst. gyventojų)
- Banda del Rio Sali (63,2)
- Jerba Buena (57,3)
- Vilja Mariano Morenas (52,9)
- Konsepsjonas (49,7)
- Alderetesas (41,9)
- Tafi Viechas (39,6)
- Agilaresas (32,9)
- Monterosas (23,2)
- Famailja (22,9)
- Lulesas (21,0)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ ARGENTINA: Provinces and Agglomerations, citypopulation.de
- ↑ Argentina: Tucumán, citypopulation.de
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Oficiali svetainė
- Turistinė svetainė Archyvuota kopija 2008-12-18 iš Wayback Machine projekto.
- Provincijos žemėlapis
- Nuotraukos Archyvuota kopija 2006-11-04 iš Wayback Machine projekto.