Stenografija

Gabelsbergerio stenografija užrašytas eilėraštis vok. Wandrers Nachtlied (apie 1905 m.)

Stenografija, tachigrafija (gr. στενός, stenos 'siauras' + γράφειν, graphein 'rašyti') – greitraštis; rašymo būdas, trumpinant žodžius ir garsus, naudojant specialius simbolius, ženklus vietoje žodžių. Tikslas – greitai užfiksuoti, užrašyti norimą informaciją. Užrašytas tekstas vadinamas stenograma. Stenografija naudoja tam tikras savitas kiekvienai kalbai taisykles (pvz., viename iš metodų, jei angliškas žodis baigiasi ing, ing nerašoma ir vietoj to pabraukiama paskutinė raidė), tad metodai, taikomi vienoms kalboms, dažnai negali būti taikomi kitoms.

Stenografai gali užrašyti tokiu pačiu greičiu, kokiu kalbama. Buvo paplitusi iki kompiuterių ir skaitmeninių diktofonų atsiradimo. Stenografiją iki šiol naudoja žurnalistai, (konferencijų, vertimo žodžiu) vertėjai, (parlamento, teismo ir kt.) posėdžių sekretoriai, referentai, raštininkai.

Egzistuoja nemažai skirtingų stenografijos metodų. Jie yra sukurti įvairiomis kalbomis.

Lietuvišką sistemą 1926 m. Rygoje pagal latvišką Janio Ruozės sistemą sudarė Jurgis Stabinis, A. Dagienė ir Teodoras Ruozė.

Nuorodos

• Parlamento ir derybų stenografų sąjunga Vokietijoje (Verband der Parlaments – und Verhandlungsstenografen)
• Jadvyga Jackūnienė, Jurgis Stabinis „Stenografija“, Kaunas, Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1962, 124 psl.