Ramiojo vandenyno karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ramiojo vandenyno karas
Tarptautinės sienos prieš karą
Data 1879–1883 m. Vieta Ramiojo vandenyno pakrantė Pietų Amerikoje Rezultatas Čilės pergalė
Priešininkai
Peru Bolivija	Čilė
Vadai
Juan Buendía Andrés Cáceres Miguel Grau	Manuel Baquedano Patricio Lynch Juan Williams
Pajėgos
Peru-Bolivijos armija 7 000 karių 1878 m.	Čilės armija 4 000 karių 1878 m.
Aukos
35 000 sužeistų ar žuvusių peruviečių ir 5 000 sužeistų ar žuvusių boliviečių	15 000 sužeistų ar žuvusiųjų

Ramiojo vandenyno karas, dar vadinamas Kalio salietros karu, nes ji buvo karo priežastis – karas, vykęs devynioliktame amžiuje Pietų Amerikoje. Jo metu Čilė kariavo su jungtinėmis Peru ir Bolivijos pajėgomis 1879–1883 m. Ji gavo mineralų pilną Atakamos dykumos dalį, iš Peru atimdama Tarapaką ir Ariką, o iš Bolivijos Litoralį ir taip užblokavo Bolivijos priėjimą prie jūros.

Karo priežastys

Karas kilo iš Čilės ir Bolivijos ginčo dėl Atakamos dykumos teritorijos Ramiojo vandenyno pakrantėje tarp 23 ir 26 lygiagretės. Čia buvo daugybė mineralų, kuriuos kasė Čilės ir britų kompanijos. Bolivija norėjo pasinaudoti regiono plėtra ir padidinti mokesčius, sukeldama komercinę diskusiją.

Kadangi 1874 m. sienų sutartis neleido didinti mokesčių, kompanijos nusprendė, kad mokesčiai neteisėti ir paprašė Čilės vyriausybės įsikišti. Tai sukėlė diplomatinę krizę ir karą, kurio metu paaiškėjo slapta Peru ir Bolivijos sąjunga.

Karo pasekmės ir tautosaka

Čilėje iki šiol yra populiarūs anekdotai apie tai, kaip Bolivija neturi išėjimo prie jūros.