Paolo Veronese

Paolas Veronezė it. Paolo Veronese

Paolo Veronezės autoportretas (apie 1560, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
Gimė	apie 1528 m. Verona
Mirė	1588 m. balandžio 19 d. (~60 metų) Venecija
Tautybė	Italas

Veikla	Dailininkas
Sritis	Vėlyvasis Renesansas

Paolas Kaljaris, paprastai žinomas pravarde Veronezė (Paolas Veronezė, it. Paolo Veronese, tikr. Paolo Caliari (arba Cagliari), apie 1528 m. – 1588 m. balandžio 19 d.) – italų XVI a. vėlyvojo renesanso dailininkas iš Veronos, priskiriamas Venecijos dailės mokyklai.

Paolas Veronezė savo darbuose derino manieristinio vaizdavimo išraišką su Venecijos spalvos dailės mokykla, tuo pasiekdamas reto savo darbų puošnumo ir spalvinio emocionalumo. Veronezė yra laikomas vienu didžiausių, kada nors kūrusių, Europos dailės koloristų.

Svarbiausiais jo darbais yra tapybos ciklai San Sebastiano bažnyčioje, Dožų rūmuose Venecijoje ir Veneto regiono Barbaro viloje. Tačiau garsiausi – įvairių švenčių ir puotų daugiafigūriniai paveikslai, tarp kurių patys žymiausi: „Vestuvės Kanoje“ (1562-63, Luvras, Paryžius) ir „Puota Levio namuose“ (1573, Akademijos galerija, Venecija).

Biografija

Paolas Kaljaris gimė apie 1528 m. Veronoje akmenskaldžio Gabrielės ir jo žmonos Katerinos šeimoje. Iš pradžių mokėsi pas tėvą, tačiau greitai parodė susidomėjimą daile ir perėjo mokiniu pas vietos dailininką Antonio Badile. Manoma, kad mokėsi pas Giovanni Francesco Caroto. Apie 1543 m. Antonio Badile atliktoje altoriaus tapyboje jaučiami laisvi potėpiai dabar priskiriami tuo metu penkiolikmečiui Veronezei. Apie 1546 m. datuojami pirmieji Veronezės užsakymai. Juose Paolas sekė tipiška Šiaurės Italijos dailininkų maniera, paremta aukštojo renesanso idealais. Manoma, kad Antonio Badile, neatlaikydamas konkurencijos Veronoje, keliavo po kitus artimus Italijos miestus. Kažkuriuo metu Paolas lankėsi Parmoje, kurioje susipažino su manieristiniais darbais, o apie 1548 m. buvo Mantujoje, kur atliko darbus vietos katedroje. Kelionių metu, manoma, Veronezės ryšiai su mokytoju Badile nutrūko, tačiau jis vėliau (1566 m.) vedė jo dukrą Eleną. Po to kelerius metus dirbo Veronos ir Trevizo apylinkėse kartu su Battista Zelotti, kuris tapo ilgamečiu Veronezės pagalbininku. Dirbdamas Šiaurės Italijoje Veronezė susipažino su Koredžo, Džulijo Romano ir Parmidžanino kūryba.

„Vestuvės Kanoje“ (1562-63, Luvras, Paryžius)

Tačiau labiausiai to meto Veronezės darbuose pradėjo jaustis Ticiano įtaka. Greičiausiai dėl to dailininkas paskubėjo apsilankyti Venecijoje. Apie 1551-52 m. Veronezė atliko darbus San Francesco della Vigna bažnyčioje Venecijoje, o trumpam grįžęs į Mantują atliko vieną reikšmingiausių ankstyvųjų darbų „Šv. Antano gundymas“ vietos katedrai (dabar muziejuje Kane, Prancūzijoje). Vėl atvykęs į Veneciją Veronezė pradėjo dirbti San Sebastiano (Šv. Sebastijono) bažnyčioje ir Dožų rūmuose bent nuo 1553 m. Pirmieji šie darbai sukėlė didžiulį venecijiečių susidomėjimą ir įvertinimą. Būdamas vos apie 27 m. amžiaus Veronezė buvo pripažintas vienu didžiausių Venecijos dailininkų. San Sebastiano bažnyčioje dailininkas su pertraukomis dirbo iki 1565 m. Apie 1558 m. Veronezė gavo užsakymų atlikti darbų Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje (it. Basilica dei Santi Giovanni e Paolo), kurioje galėjo dirbti lygiaverčiai su Tintoretu. Daugelis šių darbų pražuvo vėliau gaisro metu, tačiau išlikę šie ir San Sebastiano bažnyčios darbai rodo Veronezės drąsiai naudojamus perspektyvos efektus, mikelandželiškas figūras ir visą paveikslų erdvę užvaldžiusias spalvų harmonijas.

Maždaug tuo metu Veronezė pradėjo pirmą daugiafigūrę švenčių kompoziciją „Puota Simono namuose“ (dabar Savojos galerijoje Turine). Tačiau tai buvo gana dar nenusisekusios kompozicijos darbas. Apie 1557-59 m. Veronezė laimėjo konkursą ir dirbo San Marko bibliotekoje, kur atliko apvalios formos tapybos darbų salono lubose. Jie pasižymėjo drastišku perspektyviuoju vaizdavimu, kurio elementus greičiausiai Veronezė bus paėmęs iš Koredžo įtakos Parmoje. Už juos Veronezė buvo apdovanotas aukso grandinėle. Apie 1559–1561 m. Veronezė buvo pakviestas atlikti freskų naujai pastatytoje Venecijos aristokrato Barbaro viloje. Tiesiog sutapimas, kad architekto Andrėja Paladijaus šedevras buvo papildytas Paolo Veronezės tapybos šedevrais. Paolas viloje sukūrė freskas šešiuose kambariuose, pavaizduodamas Barbaro šeimos portretus, antikinius herojus ir iliuzionistines architektūrines detales.

1562 m. Veronezė sulaukė įspūdingo užsakymo iš San Giorgio Maggiore (Šv. Jurgio) benediktinų vienuolių. Būsima drobė turėjo kaboti vienuolyno refektoriume – pietų ir laisvalaikio patalpoje – ir užimti apie 65 m² ploto. Taip nutapytos „Vestuvės Kanoje“. Vienuolių reikalavimas buvo paprastas – pavaizduoti kuo daugiau puotaujančių veikėjų. Paveiksle yra apie 130 veikėjų, tarp kurių žinomos to laikmečio istorinės asmenybės: Pranciškus I, Suleimanas Didysis, Karolis V ir kiti. Paveikslo centre Veronezė muzikantų įvaizdyje pavaizdavo save (su violončele, kairėje), Tintoretą, Jakopą basaną ir Ticianą.

Apie 1560 m. Veronezė pabuvojo Romoje, kurioje studijavo antikinius ir žymių Renesanso meistrų, kaip Rafaelis ir Mikelandželas, darbus. Grįžęs į Veneciją, Paolas buvo užverstas užsakymais, kad net turėjo atmesti Ispanijos karaliaus Pilypo II kvietimą atvykti dirbti į Madridą. 1566 m. Veronezė trumpai grįžo į Veroną ir vedė savo buvusio mokytojo Badile dukrą Eleną, su kuria susilaukė 5 vaikų. Jis pradėjo gauti daug užsakymų paveikslams iš užsienio, daugiausia alegorinėms scenoms, tačiau dailininkas geriausiai jautėsi su jam pažįstamų biblijinių istorijų siužetais. Viena po kitos sekė epinės drobės: „Puota Simono namuose“ (1567-70, Breros pinakoteka, Milanas) ir kitas tos pačios temos paveikslas (1570-72, dabar Versalio rūmuose).

Tačiau viską pralenkė „Paskutinė vakarienė“, sukurta dominikonų Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje. Šis, dar vienas daugiau nei 60 m² ploto darbas, turėjo pakeisti 1571 m. gaisro metu pražuvusį Ticiano paveikslą. 1573 m. baigtoje drobėje Veronezė pasirinko ypač žemą žiūrovo perspektyvos tašką. Pati drobė sulaukė katalikų Inkvizicijos dėmesio. Dailininkas buvo iškviestas į apklausą pasiaiškinti (kadangi drobėje buvo pavaizduoti vokiečiai, o Vokietijoje tuomet vyko antikatalikiška reformacija). Galų gale dailininkui buvo liepta pertapyti drobės veikėjus, tačiau Paolas rado paprasta sprendimą – pervadinti paveikslą. Taip šis darbas tapo žinomas „Puotos Levio namuose“ pavadinimu.

Vėlyvajame kūrybos periode Paolo kompoziciniai sprendimai jau nebuvo tokie drastiški, tačiau meistras pasiekė dar didesnės spalvų raiškos ir subalansavimo. Vienas iš pačių įstabiausių jo brandos darbų yra „Lepanto mūšis“ (1571 m.). Be to, Veronezė pasižymėjo kaip neblogas portretistas. 1575 m. Paolas susilaukė ir svarbaus valstybinio užsakymo darbams Dožų rūmuose. Čia atliko trijų kambarių tapybą tiek freskos, tiek aliejinių paveikslų technika, tarp kurių išsiskiria „Venecijos apoteozė“. Apie 1582–1584 m. dailininkas dar dirbo Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje Venecijoje.

Paolas Veronezė mirė 1588 m. balandžio 19 d. po peršalimo. Palaidotas San Sebastiano bažnyčioje Venecijoje, kurią ištapė beveik pats vienas. Didelis dailininko produktyvumas užmaskavo Veronezės asmeninio gyvenimo faktus. Amžininkų jis prisimenamas kaip gero ir malonaus būdo žmogus. Pora jo sūnų, Karlas ir Gabrielė, tapo dailininkais.

Įdomūs faktai

„Vestuvės Kanoje“ laikomas didžiausiu dailės šedevru, pagrobtu ir negrąžintu prancūzų iš Italijos Napoleono karų metu. Vietoje jos į Veneciją atsiųsta Šarlio Le Breno tapyta kopija (šiuo metu Akademijos galerijoje, Venecijoje).
1989 m. Luvre buvo pradėtas paveikslo „Vestuvės Kanoje“ restauravimas, tačiau jo metu 1992 m. iš ventiliacijos sistemų ant paveikslo pasipylė vanduo, o bandant 1,5 tonos drobę pakabinti neatlaikė viena atramų – paveikslas nuvirto gerąja puse ir buvo suplėšytas keliose vietose.

Darbų galerija

Religiniai paveikslai

„Mergelės Marijos karūnavimas“ (iki 1565, San Sebastiano bažnyčia, Venecija)
„Puota Simono namuose“ (1570-72, Versalio rūmai)
„Mistinės Šv. Jekaterinos vestuvės“ (1575, Akademijos galerija, Venecija)
„Išminčių pagarbinimas“ (1582, Šv. Jono ir Pauliaus bazilika, Venecija)

Alegoriniai mitologiniai paveikslai

„Muzika“ (Nacionalinė San Marko biblioteka, Venecija)
„Venecijos apoteozė“ (Dožų rūmai, Venecija)
„Junonė, berianti dovanas Venecijai“ (Dožų rūmai, Venecija)
„Europos pagrobimas“ (Londono nacionalinė galerija)

Portretai

„Daniele Barbaro portretas“ (apie 1560, Amsterdamo valstybinis muziejus)
„Venecijietės moters portretas“ (apie 1565, Luvras, Paryžius)
„Alessandro Vittoria portretas“ (apie 1570, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
„Moters su šuneliu portretas“ (1585−1588, Thyssen-Bornemisza muziejus, Madridas)