iBet uBet web content aggregator. Adding the entire web to your favor.
iBet uBet web content aggregator. Adding the entire web to your favor.



Link to original content: https://lt.wikipedia.org/wiki/Motyvacija
Motyvacija – Vikipedija Pereiti prie turinio

Motyvacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Motyvacija psichologijoje, vadyboje ir etologijoje – visus organizmo veiksmus skatinanti jėga. Gali būti naudojamas kaip poreikio sinonimas.

Psichologijos moksle motyvacija suprantama kaip visuma faktorių, kurie sukelia, išlaiko ir valdo elgesį, kuris leidžia pasiekti tam tikrą tikslą. Pats žodis motyvacija atsirado tik apie dvidešimtuosius praeito amžiaus metus. Iki tol psichologai kalbėjo apie motyvus, kurie sukelia tai „kas verčia veikti“. Pradinė motyvacijos sąvoka reiškė visumą veiksmų, įtakojančių ekonomikos veikėjų, o ypatingai vartotojų, elgesį.

Motyvacijos teorijų skirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Motyvacijos teorijas sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes:

  1. Teorijos, kurios grindžiamos žmonių poreikiais, nuo kurių priklauso jų elgsena. Jos stengiasi rasti atsakymą, kodėl atsiranda motyvacija ir kas ją sąlygoja.
  2. Teorijos, pagrįstos žmonių elgsena, kurią sąlygoja jų lūkesčiai bei savo elgesio pasekmių suvokimas. Jos dar gali būti vadinamos procesinėmis teorijomis. Šios teorijos paaiškina, kaip veikia motyvacija, kaip ji vystosi ir apsprendžia žmonių elgesį.

Pagrindinės motyvacijos teorijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingi autoriai pateikia atskirą motyvacijos teorijų klasifikavimą: R. Šimukonytė (2005) išskiria keturis motyvacijos modelius: racionalųjį – ekonominį; socialinį; poreikių ir kompleksinį modelį [13]; R. Adomonienė, A. Sakalas ir kt. (2002) motyvacijos teorijas skirsto į ankstyvąsias ir šiuolaikines. F. Taylor „Tradicinis modelis“, E. Mayo „Žmonių santykio modelis“ bei D. Mc. Gregogor „Žmonių išteklių modelis“ priskiriami ankstyvosios motyvacijos teorijoms, šiuolaikines motyvacijos teorijos skirstomos į dvi pagrindines: turinines ir procesines. Turininės teorijos yra grindžiamos žmonių poreikiais, nuo kurių priklauso jų elgsena. Jos taip pat vadinamos poreikių teorijomis. Čia stengiamasi rasti atsakymą, kodėl atsiranda motyvacija, kas ją lemia. Teorijos, pagrįstos žmonių elgsena, kurią sąlygoja jų lūkesčiai, bei savo elgesio pasekmių suvokimas – vadinamos procesinėmis teorijomis. Joms priskiriamos lūkesčių, bei teisingumo teorijos. Šios teorijos paaiškina, kaip veikia motyvacija, kaip ji keičiasi ir lemia darbuotojų specifinį elgesį. [2, p.85]

Poreikių teorijos

Poreikių teorija, pagrįsta tuo, jog asmuo yra motyvuotas tol, kol jis dar nepasiekė tam tikro pasitenkinimo lygio. Jei poreikis yra patenkintas, jis nebemotyvuoja. Viena iš populiariausių poreikių teorijų yra A. Maslow poreikių hierarchija.

Maslow poreikių hierarchija

1943 m. A. Maslow poreikių hierarchijos teoriją sukūrė daugelį metų stebėjęs ir tyręs klinikoje savo pacientus. Psichologas teigia, jog žmogus yra norintis individas. Jis turi įgimtą norą patenkinti poreikius. Maslow teorija teigia, jog motyvacija yra penkių pagrindinių poreikių – fiziologinių, saugumo, socialinių, pagarbos, saviraiškos – funkcija. Poreikiai atsiranda pakopa po pakopos. Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo, kai patenkinami šie, atsiranda socialiniai ir taip laiptais aukštyn. Maslow poreikių teorijos silpnoji pusė ta, jog skirtingose kultūrose vyrauja skirtingi prioritetai. Fiziologinis poreikis nebūtinai yra pirmas iš tenkintinų, atsižvelgiant į tautos mentalitetą. Šis modelis taikytinas vartotojiškai visuomenei.

F. Herzberg motyvacijos teorija

Herzberg dviejų veiksnių motyvacijos teorija teigia, kad individų pasitenkinimas didžiąja dalimi priklauso nuo darbo esmės, atsakomybės, pasiekimų, pripažinimo, paaukštinimo bei tobulėjimo galimybių, o nepasitenkinimas – nuo kompanijos politikos ir valdymo, vadovavimo kokybės, pavaldinių ir vadovų santykių, darbo sąlygų, atlyginimo, santykių su kolegomis, asmeninio gyvenimo, statuso, saugumo. Nepasitenkinimą sukeliantys veiksniai vadinami higieniniais. Pasitenkinimą lemiančių veiksnių nebuvimas dar neįtakoja nepasitenkinimo, tačiau darbuotojas nebus pakankamai motyvuotas darbui, todėl šie veiksniai vadinami motyvatoriais. F. Herzberg teigia, jog pasitenkinimą sąlygojantys veiksniai (motyvatoriai) yra atskiri ir nepriklausomi nuo nepasitenkinimą sąlygojančių veiksnių (higieninių) (Wikipedija, 2006). Herzberg tyrimai turėjo įtakos naujam motyvacijos, kaip procesas proceso, supratimui. Vadovas, norėdamas sužadinti energiją, nukreiptą į užduoties atlikimą, kad būtų pasiekta maksimaliai gerų rezultatų, turi pateikti darbuotojams tokį higieninių ir motyvuojančių veiksnių rinkinį, kad darbuotojai jaustų visų individo poreikių patenkinimą

Kitos poreikių teorijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Psichologas C. Alderferis savo teorijoje poreikius suskirstė į tris grupes: egzistencijos, bendravimo, ir augimo. Nepatenkinus aukštesnės pakopos poreikių svarbą įgyja žemesnės pakopos poreikiai, kurie jau buvo patenkinti. Autorius teigia: „jei pastangos pasiekti vieną poreikių pakopą žlunga, individai dažniausiai nusileidžia į žemesnį lygmenį”. Motyvacija yra sąlygojama: laimėjimo, valdžios ir artimo bendrumo poreikių. Šiais poreikiais J. W. Atkinsons apibūdina Trijų poreikių teoriją. Šią poreikių teoriją papildė McClelland, teigdamas, kad poreikis laimėti yra ypač svarbus, atliekant darbines užduotis. Darbuotojai prisiima atsakomybę, vertina grįžtamąjį ryšį.

Proceso teorijos

Teisingumo teorija remiasi principu, kad už atliekamą darbą turi būti atlyginama pagal rezultatus, vadovaujantis teisingumo ir nešališkumo principais. Šioje teorijoje atlygį dažniausiai laiko pinigais. Jei įdėtas darbas ir gautas pinigų kiekis yra proporcingi, tai skatina motyvaciją, priešingu atveju motyvacija yra neigiama. „Darbuotojas, manantis, kad jo atlyginimas yra per mažas, stengiasi pataisyti situaciją, įdėdamas mažiau pastangų”. (Adomonienė, Sakalas, 2002) Lūkesčių teorija teigia, kad žmogaus motyvaciją lemia: lūkesčiai, instrumentalumas ir valentingumas. V. Wroom motyvaciją aprašė kaip jėgą, susidedančią iš šių trijų minėtų veiksnių. W. Porter ir E. E. Lawler išvystė V. Wroom teoriją, pabrėždami dedamų pastangų, gabumų ir būtinų sėkmei asmeninių savybių, bei vaidmens organizacijoje suvokimo svarbą motyvacijai. Pastiprinimo teorija pagrįsta rezultatų, kurie yra teigiami kartojimu, o neigiamų vengimu. Jei rezultatai kelia malonumą, tai jie bus nuolat kartojami motyvo patirti malonumą iš naujo. Jei jie kels negatyvius prisiminimus, motyvacija bus neigiama. E. Locke suformavo tikslų nustatymo teoriją, kurioje dėmesys skiriamas užsibrėžtų tikslų pasiekimui. Motyvas darbuotojams atsiranda, kai jie siekia savo užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo. Pavieniai asmenys yra motyvuoti, kai elgiasi taip, kad artėtų prie tam tikrų aiškių tikslų, kuriuos patys priima ir tikisi protingai pasiekti.

Motyvacijos, pagrįstos žmonių elgsena

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios teorijos analizuoja kaip žmogus paskirsto savo pastangas įvairių tikslų įgyvendinimui ir kaip pasirenka konkretų elgesio būdą. Labiausiai žinomos yra lūkesčių ir teisingumo teorijos.

Lūkesčių teorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lūkesčiai – tai pageidaujamojo būsimojo įvykių ar faktų rezultatų apibūdinimas. Lūkesčių teorija, analizuodama darbo motyvaciją, pabrėžia trijų tarpusavyje susijusių ryšių svarbą:

  1. Darbo sąnaudos – rezultatas.
  2. Rezultatai – atlygis.
  3. Atlygis – atlygio valentingumas.

Teisingumo teorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ji paaiškina, kad žmonės subjektyviai nustato santykį tarp įdėtų pastangų ir atlygio, o po to jį sugretina su kitų žmonių atlygiu.

Jeigu darbo sąnaudų ir atlygio už jį palyginimas išreiškia neteisybę, t. y. žmogus mano, kad už tą patį darbą kolega gavo didesnį atlyginimą, tuomet pasireiškia psichologinė įtampa.

Pagrindinė teisingumo teorijos išvada: tol, kol darbuotojai nebus tikri, jog darbas yra atlyginamas teisingai, jie stengsis sumažinti darbo produktyvumą. Tačiau teisingumo suvokimas yra subjektyvus: žmogus lygina save su su kitais organizacijos nariais arba kitų organizacijų darbuotojais, vykdančiais analogiškas funkcijas. Kadangi darbuotojų, galvojančių, kad jų darbas atlyginamas neteisingai, darbo našumas sumažėja, tai vadovas privalo jam paaiškinti, kodėl yra skirtumai tarp atlyginimų.

Apibendrinant motyvacijos teorijas reikia pabrėžti, kad motyvacija bus efektyvi tik tuo atveju, jeigu bus įvertinta:

  1. Individualios darbuotojų savybės – poreikiai, pažiūros, vertybės, interesai.
  2. Darbo ypatybės – skirtingų įgūdžių būtinybė, užduočių įvairovė ir jų svarba, savarankiškumo laipsnis ir tobulėjimo būtinybė.
  3. Organizacijos ypatybės – taisyklės, skatinimo sistema, nuostatai.

Turinio motyvacijos teorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turinio motyvacijos teorijos pirmiausia siekia apibrėžti poreikius, kurie priverčia žmones dirbti. Poreikių identifikavimas iš šios pusės svarbus tuo, jog šie poreikiai verčia žmogų pasirinkti atitinkamą elgesį. Šios motyvacijos krypties atstovų sukurtos ir įvestos sąvokos - poreikis, stimulas, impulsas, tikslas, motyvas,- naudojamos žmogaus elgesiui tirti, įvertinti ir pagrįsti. Turinio motyvacijos teorijose motyvacija apibrėžiama kaip tam tikro elgesio, veiksmų, tikslingos veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairus motyvai. Kuriant šiuolaikinių motyvacijos teorijų pagrindus didžiausią svarbumą turi Abraham Maslow, Frederick Herzberg ir David McCleland darbai.

Procesinė teorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Procesinės teorijos tiria kaip žmogus paskiria savo pastangas tikslų pasiekimui, ir kokį elgesio tipą jis pasirenka. Procesinės teorijos nepaneigia poreikių egzistavimo, bet laiko, jog žmogaus elgesį apibrėžia ne tik jie. Pagal procesinės teorijas žmogaus elgesys yra pirmiausia laukimo ir suvokimo funkcija, taip pat surištų su tam tikra situacija pasekmių ir pasirinkto elgesio tipu. Motyvas procesiniuose teorijose apima tokias sąvokas kaip stimulas, potraukis, polinkis, veržimasis. Nežiūrint į šių sąvokų reikšmių atspalvius, šių terminų reikšmės parodo veiklos kryptingumo dinamiką į tam tikras tikslines būsenas, kurias nepriklausomai nuo jų specifikos, subjektas stengiasi pasiekti įvairiausias keliais ir priemonėmis. Dažniausiai nagrinėjamos procesinės motyvacinės teorijos yra laukimo teorija bei organizacijos elgsenos modifikacijos modelis.

Proceso teorijos nepaneigia žmogaus poreikių svarbos, bet manoma, kad žmogaus elgesys yra jo suvokimo ir laukimo, susijusio su situacija ir galimomis jo pasirinkto elgesio pasekmėmis, funkcija.

Laukimo teorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios teorijos pradininku laikomas V. Vroom. Jis ištyrė, kad žmogaus motyvaciją lemia trys veiksniai: „Lūkesčiai - tai suvokta tikimybė, kad pastangos sąlygos efektyvų darbo procesą; instrumentalumas - išreiškia darbuotojo įsitikinimą, kad atlikus darbą atlygis bus gautas. Jei darbuotojas mato, kad skatinimas vyksta iš karto po atlikto darbo, instrumentalumas bus didelis, jeigu skatinimo realybė nėra aiški, suinteresuotumas bus mažas; valentingumas - susijęs su noro pasiekti tikslą, gauti atlygį stiprumu. Atlygio poveikio individui jėga taip pat vadinama valentingumu. Žmonės gali turėti teigiamus ir neigiamus darbo pasekmių polinkius, todėl valentingumas gali būti teigiamas ir neigiamas. “[1]

Atsižvelgiant į tai, kad lūkesčių teorija teigia, jog žmonės pasirenka kaip elgtis iš keleto alternatyvų, vadovaudamiesi lūkesčiais, ką jie iš kiekvieno gali gauti.

Skirtingos motyvacijos teorijos neprieštarauja viena kitai iš esmės, motyvacijos teorijų genezė tik papildė jau esančius požiūrius į motyvacijos organizacijoje problemą.

  1. Meskon M. X., Albert M. Osnovy menedzhmenta, Moskva, 1992, p.133