Mažoji Lietuva

Etnografinis regionas
Mažoji Lietuva
Vėliava
Herbas
Lietuvos Respublikai priklausanti Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis, arba Klaipėdos kraštas
Valstybė	Lietuva
Sostinė	Šilutė
Didžiausias miestas	Klaipėda
Plotas	2 848 km²

Kitos reikšmės – Mažoji Lietuva (reikšmės).

Mažoji Lietuva (vok. Kleinlitauen), arba Prūsų Lietuva (vok. Preußisch Litauen) – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos, gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvos Respublikai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas ir tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų.^[1]

Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Nors po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje praktiškai nebeliko lietuvininkų ir jų kultūros, šis regionas buvo svarbus Lietuvos kultūrai. Mažojoje Lietuvoje buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Iki 1709–1710 m. maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos tai buvo ypatingas regionas, su daugmaž vienoda vokiečių ir lietuvių populiacija. Per ilgalaikę Prūsijos ir Vokietijos imperijos istoriją buvo įvairiai vadinamas - Lietuvos departamentas, Rytprūsiai. Unikalus krašto vystymasis ir istorija baigėsi 1946 m. pasitraukus 99% natūralių gyventojų (1945 m. sovietams artinantis Mėmelyje buvo likę 6 žmonės) ir kraštui tapus LTSR dalimi, kuomet atvyko naujakuriai iš didžiosios Lietuvos ir RTFSR.

Politinė istorija

Dalis Mažosios Lietuvos žemių Lietuvai priklausė dar XIII a.^[2] 1253 m. liepos mėn. karalius Mindaugas Ordinui perleido dalį Nadruvos bei Karšuvos žemių, o 1259 m. kryžiuočiai jėga užgrobė Dainavos ir Skalvos teritorijas. Po sėkmingai numalšinto Didžiojo prūsų sukilimo Ordinas iš Lietuvos 1275–1276 m. atėmė likusias Nadruvos bei Skalvos valdas,^[3] o 1282 m. vokiečiai galutinai įsitvirtino panemunės pietuose. 1358 m. Algirdas ir Kęstutis pareikalavo Ordino LDK grąžinti Galindos, Bartos ir Sembos žemes, o Vytautas Didysis derybose su vokiečiais pareiškė: „Prūsai taip yra mano tėvų palikimas ir aš jų reikalausiu iki Osos.“^[4] Šiaurinė ir rytinė Mažosios Lietuvos riba sutapo su 1422 m. Melno sutartimi nustatyta valstybine siena.

Iki 1525 m. Mažosios Lietuvos žemes valdė Vokiečių ordinas. Ordino valstybę panaikinus, iki 1701 m. ji priklausė Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas), 1701–1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871–1945 m. – Vokietijai. Nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai. 1939 m. šį regioną aneksavo Trečiasis reichas, o dalis lietuvninkų emigravo į Lietuvą.^[5] 1945 m. Rusijos TFSR Klaipėdos kraštą perleido Lietuvos TSR. Lietuvai pasiūlyta susigrąžinti ir kitas istorines Mažosios Lietuvos žemes: 1946 m. Josifas Stalinas į Maskvą pasikvietė LSSR komunistų partijos pirmininką Antaną Sniečkų dėl Kaliningrado prijungimo prie Lietuvos, vėliau šį pasiūlymą pakartojo ir Michailas Suslovas. Abu pasiūlymai veikiausiai buvo atmesti dėl Kaliningrade smarkiai išaugusio rusakalbių gyventojų skaičiaus. Mažosios Lietuvos etnokultūrinė tapatybė ilgainiui buvo sunaikinta – 1948 m. didžioji dalis lietuvninkų drauge su vokiečiais buvo išvežti į VDR, o likusieji mirė nuo bado bei šalčio arba buvo ištremti į Sibirą.^[6]

Šiuo metu nuo 1945 m. Mažosios Lietuvos žemes yra pasidalijusios trys valstybės. Didžioji jos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (nuo XVIII a. pr. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis (Geldapės apylinkės) priklauso Lenkijai, o šiaurinė, esanti dešiniajame Nemuno krante (Klaipėdos kraštas), – Lietuvai.

Lietuviai

Vokiečių ordinui XIII a. užkariavus vakarinių baltų žemes, dėl nuolatinių puldinėjimų Mažosios Lietuvos teritorija faktiškai nebuvo apgyvendinta – didžioji jos dalis buvo apaugusi miškais ir giriomis (vadinamoji dykra). XV a. pr. pasibaigus karui ir nustačius valstybinę sieną, aktyvesnis apgyvendinimas prasidėjo nuo XV a. antrosios pusės. Buvusiose baltų žemėse, daugiausia Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje ir Klaipėdos apylinkėse, kūrėsi kolonistai iš LDK, kurie maišėsi su menkais vietos baltų likučiais. Vokiečių ordinas šiuos kolonistus noriai priėmė, nes karinių nesėkmių nustekentam ordinui tai davė iki tol nenaudotų žemių įdirbimą bei papildomus mokesčius ir duokles. Dauguma lietuvių iki XVIII a. gyveno Prūsijos valdovo domenuose, taigi lietuvių valstiečių baudžiaviniai santykiai susiklostė tiesiogiai su valdovu.

Iki XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba buvo spausdinamos knygos, Prūsijos valdžios įsakymai, lietuviškai vyko pamaldos bažnyčioje. Todėl Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nei tuometinėje LDK, lietuvių kalba tapo rašto kalba, o iki XVIII a. pab. lietuvių kalba čia buvo išspausdinta daugiau leidinių nei LDK.

Mažosios Lietuvos gyventojų poreikiams buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga (1547 m.), čia buvo pirmąsyk išversta į lietuvių kalbą visa Biblija (1590 m. Jono Bretkūno), 1653 m. pasirodė pirmoji lietuvių kalbos gramatika (parengta Danieliaus Kleino), sukurtas pirmasis lietuviškas grožinės literatūros kūrinys (Donelaičio „Metai“), 1823 m. pasirodė pirmasis lietuviškas laikraštis „Nusidawimai dievo karalystėje“ (leido N. F. Ostermeyeris), nuo 1883 m. čia buvo spausdinami svarbiausi lietuviško tautinio atgimimo leidiniai („Aušra“, „Varpas“), 1885 m. įsteigta pirmoji lietuviška pasaulietinė draugija „Birutė“. XIX a. antroje pusėje lietuvių kalbos gyvybingumas Prūsų Lietuvoje leido iš čia į Rusijos valdomą Lietuvą gabenti spaudą uždraustais lotyniškais rašmenimis.

Nuo XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos lietuviai tarnavo Prūsijos kariuomenėje, mokėsi Prūsijos mokykloje, tad Prūsijos (vėliau – Vokietijos) valstybė jiems natūraliai buvo sava valstybė. Didesnis kultūrinio suartėjimo su Didžiosios Lietuvos lietuviais poreikis iškilo XIX a. pabaigoje, tačiau didžiausia kliūtis glaudesniam bendravimui buvo skirtinga tikyba – mažlietuviai XVI amžiuje priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, Didžiojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai buvo katalikai.

Mažojoje Lietuvoje jau 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, tad visuomenės modernizacija buvo spartesnė: greičiau nyko senoji luominė socialinė struktūra, rinkos ekonomika ir modernizacija aktyviau skverbėsi į žemės ūkį. Todėl neretai Prūsų lietuviai laikė Rusijos lietuvius „atsilikusiais“, pašiepiamai vadino juos „žemaičiais“. Politinio suartėjimo klausimas iškilo tik per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau politinio suartėjimo siekė tik nedidelė mažlietuvių inteligentų dalis (daugiausia Martyno Jankaus aplinkoje). Didžiajai visuomenės daliai dvikalbystė ir priklausomybė Vokietijos valstybei buvo tapusi jų kultūrinio savitumo dalimi.

Kalbinė istorija

Istoriografijoje teigiama, kad Mažoji Lietuva kaip tokia susiformavo XVI a., kai apgyvendintose šiaurės rytinėse Prūsijos valdose dauguma gyventojų kalbėjo baltiškais dialektais ir dominavo lietuvių kalba. Tai leido tapatinti šią teritoriją su čia dominavusia gyventojų grupe. Todėl XVI a. Mažosios Lietuvos pavadinimas (Klein Litaw) pirmąkart fiksuojamas Prūsijos kronikininkų (Simono Grunau, Luco Davido) darbuose (XIX a. pab. šis pavadinimas buvo prikeltas ir ypač išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo; patys lietuvininkai save dažniau vadino Prūsų lietuviais, o gyvenamą kraštą – Prūsų Lietuva).

Po Vokiečių ordino valstybės transformacijos į Prūsijos hercogystę (1525 m.) pagrindinis hercogo Albrechto tikslas buvo pasinaudojant evangelikų liuteronų tikėjimui suteiktu valstybinės religijos statusu, suvienyti visus savo pavaldinius ir užsitikrinti jų lojalumą. Įgyvendindamas Liuterio teiginį, kad tikėjimas turi būti skelbiamas gimtąja kalba, Albrechtas turėjo realiai įvertinti situaciją, kad jo valstybėje, greta vokiečių, gyvena didžiulės lenkų, prūsų ir lietuvių valstiečių masės. Todėl Prūsijos valdžia skatino lietuviškai mokančių kunigų ruošimą bei religinės literatūros lietuvių kalba rengimą.

Tankiausiai lietuvių gyvenamos sritys neoficialiai buvo vadinamos Lietuvos provincija, Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva, o 1736 m. šis pavadinimas pateko ir į administracinio vieneto – Lietuvos departamento – pavadinimą. Iki XVIII a. lietuviškai kalbėjusiųjų gyventojų dominavimas šioje teritorijoje nekelia abejonių. Išskyrus miestus, kai kuriuose apskrityse, pvz., Tilžės ar Klaipėdos, baltiškas pavardes turėdavo 95–100 % valstiečių. Tačiau XVIII a. lietuvių gyventas arealas Prūsijoje pradėjo mažėti.

Viena iš priežasčių buvo tai, kad per 1709–1711 m. marą išmirė maždaug pusė Lietuvos provincijos gyventojų. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, iškart netekęs didelės natūrinių prievolių ir pajamų dalies, šią netektį norėjo greitai kompensuoti, todėl į Prūsų Lietuvą iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos buvo pakviesti kolonistai, vadinamieji zalcburgiečiai. 1710–1736 m. Lietuvos provincijos valdovo domenuose įsikūrė apie 23 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių (santykinai jie sudarė apie 10 % Lietuvos provincijos gyventojų). Mažiausiai jų apsigyveno Klaipėdos ir Tilžės apskrityse, tačiau pietinėse Ragainės ir ypač Įsruties apskrityse jie pasklido tiesiog tarp lietuvių gyvenamų kaimų. Kolonistų atsikėlimas aktyvino lietuvių poreikį bendrauti vokiečių kalba, be to, sekdami kolonistais ir netgi kai kuriais kunigais (pvz., K. Donelaičiu), nuo XVIII a. vidurio Prūsijos lietuviai vis aktyviau ėmė propaguoti pietistines religines praktikas, vadinamuosius surinkimus.

Antra vertus, prie lietuvių akultūracijos prisidėjo ir tai, kad nuo 1733 m. lietuvių valstiečius pradėta irgi rekrūtuoti į Prūsijos kariuomenę, o nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius. Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną. Tuo būdu vokiečių kultūros elementai, kažkada Prūsijos lietuviams buvę visiškai svetimi, per XVIII a. ir per XIX a. pirmąją pusę jiems tapo suvokiami ir artimi. Šitų elementų perėmimas tada buvo visiškai natūralus procesas, kurio bent jau iki XIX a. valdžia specialiai neprovokavo. Atvirkščiai, ir toliau buvo rūpinamasi lietuvių kalbą galinčių gerai vartoti mokytojų ir kunigų rengimu. Antai 1718 m. prie Karaliaučiaus universiteto buvo įsteigtas ir po penkerių metų pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras, kuriame lietuvių kalbos buvo mokomi būsimieji lietuvių parapijų kunigai ir mokytojai (šį seminarą lankė ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, norėję dirbti lietuviškose parapijose, kadangi jiems irgi buvo privalu išmokti lietuvių kalbą). Be to, 1844 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV įsteigė 18 metinių stipendijų lietuvių kilmės jaunuoliams, norintiems mokytis Tilžės gimnazijoje. Tačiau agrariniame krašte vaikų ateitis buvo tradiciškai siejama su žemės ūkiu, jie būdavo anksti įtraukiami į kasdienius ūkio darbus, todėl mokslo siekimas šeimose dažniausiai neskatintas.

Natūrali akultūracija paspartėjo XIX a. rinkos ekonomikos santykiams skverbiantis į žemės ūkį, augant komunikacijos galimybėms. Laikraščių atsiradimas, geležinkelių atitiesimas skatino Rytų Prūsijos gyventojų migraciją į pramoniniu požiūriu labiau išvystytas Vokietijos sritis. Susilpnėjus luominiam įvairių socialinių sluoksnių uždarumui, daugėjo persikraustymų gyventi į miestus, mišrių santuokų.

Prievartinė lietuvių asimiliacija prasidėjo tik po Vokietijos suvienijimo 1871 m., kai Vokietijos imperija pradėjo įsakymais siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sferą, pirmiausia išstumdama ją iš mokyklų. Tada lietuvių kalba vis labiau virto „namų kalba“, labiau vartota dar bažnyčiose. Antra vertus, atsakant į Vokietijos imperijos XIX a. 8 dešimtmečio politiką, Mažojoje Lietuvoje prasidėjo vadinamasis peticijų sąjūdis (1873, 1875, 1878, 1879, 1882, 1887, 1890, 1895, 1900 m. peticijomis Vokietijos kaizeriui reikalauta grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas), sustiprėjo pasaulietinių inteligentų veikla, aktyviai kūrėsi kultūrinės draugijos („Birutė“, Tilžės giedotojų draugija, „Sandora“, „Santara“ ir kt.).

XIX a. pabaigoje mažlietuvių inteligentai pradėjo rūpintis savo politinių atstovų rinkimais į Prūsijos landtagą bei Vokietijos reichstagą. Tačiau, net ir patekę į šias parlamentines institucijas, lietuvininkų atstovai kėlė vien kultūrinius reikalavimus.

Rytų Prūsijos provincijos gyventojų, save laikiusių lietuviais, skaičius (pagal oficialią Prūsijos statistiką):

1837 m. – 140927
1852 m. – 151243
1858 m. – 137780
1861 m. – 139428
1864 m. – 152000
1867 m. – 146000

1890 m. – 117637
1895 m. – 120698
1900 m. – 106230
1905 m. – 101334
1910 m. – 99245

Dialektas

Buvusių Mažosios Lietuvos gyventojų senuoju „lietuvininkų dialektu“ dabar moka kalbėti vos keli šimtai asmenų. Dauguma vadinamųjų mažlietuvių, arba lietuvninkų, kalbėjo vakarų aukštaičių tarme,^[9] gyvenę palei Kuršių marias – vadinamąja „kuršiuojančia“ („žemaičių donininkų“) šnekta, o nedidelė (anksti sulenkėjusi) pietrytinių mažlietuvių etnografinė grupė – dzūkų (pietų aukštaičių) tarme.

Simbolika

Himnas

Wikisource

Puslapis Vikišaltiniuose:

Lietuvninkai mes esam gimę

Mažosios Lietuvos regionas buvo itin autonomiškas tiek Vokietijos imperijos, tiek tarpukario Lietuvos laikotarpiu. Lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys ir kalbantys lietuviškai šiame regione, savęs nelaikė lietuviais ir save vadino lietuvininkais. Jie paniekinamai žvelgė į didžiosios Lietuvos lietuvius, kadangi Mažoji Lietuva buvo labiau išsivysčiusi ekonominiu, politiniu bei kultūriniu atžvilgiu. Norėdamas pabrėžti šį skirtumą, Jurgis Zauerveinas 1879 m. paskelbė eilėraštį „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris vėliau tapo oficialiu Mažosios Lietuvos himnu.^{[reikalingas šaltinis]} Šį himną regionas išsaugojo iki pat autonomijos panaikinimo ir prijungimo prie didžiosios Lietuvos (tuometinės LTSR) 1946 m.

Herbas

Pasak istorikų, Mažoji Lietuva niekada neturėjo herbo, tik įvairias emblemas, atskirų organizacijų ženklus. Herbo kūrimą lydi nesutarimai dėl jo centrinio simbolio, spalvų derinio. Briedžio ragai buvo vienas iš Rytų Prūsijos heraldinių simbolių, jie yra ir kelete šio regiono herbų, be to, briedžių populiacija regione garsėjo nuo neatmenamų laikų.^[10] 2017 m. sukurtas herbas (aut. Arūnas Baublys ir Jūratė Bizauskienė), kuriame pavaizduotas geltonas briedis mėlyname fone, įrėmintas skydininkų – riterio ir moters kuršiškais drabužiais. Skydas su lotynišku užrašu: „Salus publica suprema lex“ (Žmonių gėris – aukščiausias įstatymas). Heraldikos komisija atmetė šį herbą, įžvelgusi jame aliuzijų į kai kurių nacių karinių padalinių simbolį. 2019 m. Mažosios Lietuvos herbas buvo tobulinamas.^[11]

Vėliava

Mažosios Lietuvos vėliava žinoma nuo XVIII a. pabaigos. Ji padalinta į 3 lygias horizontalias juostas. Manoma, kad spalvos – žalia, balta ir raudona – perimtos iš Tilžės miesto herbo. Šios vėliavos spalvas 1829 m. perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija „Lituania“, o 1885 m.- Birutės draugija Tilžėje. Vėliavą dažnai naudojo išeivijos lietuviai.^[12]