Liejininkystė

Liejykla

Liejimo formos

Metalo liejimas į formą

Lieta pašto dėžutė Iselburge

Liejininkystė – liejinių gamyba; metalo apdirbimo pramonės šaka.

Technologija

Liejimu gaminama bet kokio dydžio ir bet kokios konfigūracijos detalės ir ruošiniai. Lietos detalės staklių pramonėje sudaro apie 80%, tekstilės įrenginių pramonėje apie 70%, automobilių ir traktorių gamyboje apie 55%. Svarbiausieji liejinių gamybos technologiniai procesai:

• liejimo formų gaminimas,
• metalo lydymas ir jo pilstymas į formas,
• liejinių išėmimas iš formų,
• valymas ir terminis apdirbimas.

Daugiausia naudojamos vienkartinės liejimo formos, pagamintos iš smėlio ir molio (formavimas). Skystas metalas, išlydytas lydkrosnėje, konverteryje ar kitame lydymo agregate, pilamas į formas ir, kai sukietėja, liejinys išstumiamas. Nuo jo atskiriama liečių sistema, nuvalomi mišinio likučiai, pašalinamos prielajos ir, jei reikia, liejinys atkaitinamas, grūdinamas. Liejant masiškai ir didelėmis serijomis daugelis technologinių procesų automatizuota. Kompleksiškai mechanizuotos liejyklos turi automatinių liejinių gamybos linijų.

Istorija

Senovės Kinijoje, Indijoje, Babilonijoje, Egipte, Graikijoje buvo liejami ginklai, meno, religinės paskirties, namų apyvokos dirbiniai. XIII a. – XIV a. lietais meno dirbiniais garsėjo Bizantija, Venecija, Genuja, Florencija, XV a. – XVII a. ir Italija. XVIII a. pradėta masinė liejinių gamyba. XIX a. – XX a. liejininkystės procesai buvo tobulinami, įrenginiai automatizuojami naudojant kompiuterinę ir mikroprocesorinę techniką.

Liejininkystė Lietuvoje

Lietuvoje vario ir žalvario liejinius pradėta gaminti – XVI a. pr. m. e. Narkūnų piliakalnyje, Utenos rajono savivaldybės teritorijoje aptikta iš II – I tūkstantmečio pr. m. e. samtelių, tiglių, liejimo formų ir lydymo krosnelių liekanų. XIII a. – XIV a. pradėtos lieti sidabrinės lietuviškos grivinos. XV a. Vilniuje buvo didelė patrankų liejykla, vėliau jų atsirado Valkininkuose, Kaune.

XIX a. antroje pusėje pastatyta daugiau liejyklų; jose buvo liejama iš aukštakrosnių ketaus, įvežamo daugiausia iš Vokietijos. 1913 m. veikė 12 didesnių liejyklų, jose buvo liejamos žemės ūkio mašinų dalys, santechnikos ir buitiniai gaminiai. Po Pirmojo pasaulinio karo liejinių gamyba labai sumažėjo. Per Antrąjį pasaulinį karą daug liejyklų buvo sugriauta. Po karo senosios liejyklos atstatytos ir išplėstos, pastatyta naujų; tarp jų didžiausia Lietuvos liejykla „Centrolitas“ (1962 m.; nuo 1993 m. akcinė bendrovė „Kauno ketaus liejykla“). Devinto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje veikė 25 ketaus, 4 plieno ir 21 spalvotųjų metalų liejykla; technologiniai procesai jose mechanizuoti ir automatizuoti.

Atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus plėtoti rinkos ekonomiką kito gamybos įmonių struktūra, gamybos technologija, kartu kito liejininkystės produkcija ir jos rinka, liejinių gamyba smuko. Liejyklų veiklai koordinuoti 1995 m. įkurta Lietuvos liejyklų asociacija. Pamažu pradėjo atsigauti liejinių gamyba. XXI a. pradžioje Lietuvoje stambesnės liejyklos veikė šiose įmonėse – „Kauno ketaus liejykla“, „Panevėžio ketus“ (įkurtas 1962 m.; nuo 1994 m. akcinė bendrovė), „Darbų kolonija“ (įkurta 1962 m. Marijampolėje) ir „Vienybė“ (įkurta 1960 m. Ukmergėje; nuo 1993 m. akcinė bendrovė).

Liejininkystės mašinų ir technologijos specialybės inžinierius nuo 1961 m. rengia Kauno politechnikos institutas (nuo 1990 m. Kauno technologijos universitetas). Liejininkystės moksliniai tyrimai atliekami KTU Metalų technologijos katedroje (nuo 2006 m. Gamybos technologijų katedra, vadovas S. Bočkus).

Pirmąjį liejininkystės vadovėlį lietuvių kalba „Metalų technologija. Liejininkystės pagrindai“ (1933 m.) parašė Vytautas Mošinskis. Liejininkystės pradmenų Lietuvoje pateikiama J. Navasaičio knygoje „Lietuviška geležis“ (Kaunas, 2003 m.).