Leukipas
Leukipas sen. gr. Leukippos | |
---|---|
Gimė | 500 m. pr. m. e. |
Mirė | 440 m. pr. m. e. |
Veikla | graikų filosofas materialistas. |
Žinomas (-a) už | atomizmas |
Leukipas (sen. gr. Leukippos; apie 500–440 m. pr. m. e.) – senovės graikų filosofas materialistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl jo kilmės vietos esama įvairių nuomonių. Kaip galimos kilmės vietos minimos Miletas, Elėja, Abderai. Biografinių duomenų išlikę nedaug: yra žinoma, kad Leukipas buvo atomizmo sistemos kūrėjo Demokrito mokytojas. Jo amžininkai – Parmenidas, Zenonas Elėjietis, Empedoklis ir Anaksagoras.
Filosofija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Leukipo veikalų nėra išlikę. Leukipui priskiriami veikalai „Didysis diakosmas“ ir „Apie protą“. IV a. pr. m. e. Leukipo ir Demokrito tekstai buvo sujungti, todėl sunku atskirti šių filosofų teorijų elementus.
Leukipo atomistinė teorija netiesiogiai susijusi su Elėjos filosofine tradicija. Žinoma, kad Leukipas klausė aporijų kūrėjo Zenono Elėjiečio paskaitų, bet jo sekėju netapo. Išeities iš šio filosofo atskleistų paradoksų, nesiekdamas jų išspręsti logiškai, bandė ieškoti Jonijos filosofinėje tradicijoje.
Leukipas teigė, kad egzistuoja begalinis nuolat judančių elementų rūšių skaičius ir begalinė šių elementų formų įvairovė. Prieštaraudamas elėjiečiams, kurie neigė nebūties realumą, Leukipas teigė, kad nebūtis, visiška tuštuma, yra tiek pat reali, kaip ir būtis bei kūnai. Siekdamas išvengti su begaliniu dalumu susijusių paradoksų jis postulavo nedalių dalelių – atomų (gr. atomos – neperpjaunamas) – egzistavimą. Neigė būties nekintamumą ir tapatumą sau, bet kokį jusliškai patiriamų daiktų kitimą aiškino juos sudarančių atomų persigrupavimu į kitas konfigūracijas. Tokiam atomų judėjimui užtikrinti postulavo absoliučiai tuščią atomų judėjimo terpę – tuštumą (gr. to kenon). Manoma, Leukipo atomizmo ištakos yra grynai loginės, ne empirinės (kaip šiuolaikinės atomo fizikos), nors ši teorija vėlesnių antikos mąstytojų taikyta empiriškai stebimiems daiktų pokyčiams aiškinti.
Pasak Leukipo, visa, kas vyksta, vyksta priežastingai, dėl neatšaukiamos būtinybės (gr. anagke, heimarmene). Daiktų virsmą lemiantį atomų judėjimą suvokė kaip griežtai deterministinį procesą. Manoma, Leukipas pirmasis nustatė priežastingumo ir pakankamo pagrindo principus: iš pradžių juos taikė tik tikrovės fiziniam lygmeniui, vėliau ir loginiam. Leukipo teigimu, judėjimas atomams būdingas savaime. Jų formų ir dydžių begalinė įvairovė lemia skirtingą įvairių kryptimis skriejančių įvairių rūšių atomų judėjimo greitį. Judriausi esą rutulio formos atomai. Susitelkę į vieną vietą atomai formuoja lokalius atomų sūkurius, iš kurių atsiranda pasauliai – šių didžiojoje tuštumoje yra be galo daug. Kiekvienas atomų sūkurys dėl natūralaus dėsningumo apsisiaučia apvalkalu, kuris neleidžia atomams išsprūsti iš sūkurio ribų. Kai kurie atomų telkiniai dėl didelio greičio užsiliepsnoja – taip atsiranda regimi dangaus šviesuliai.
Nuo Jonijos filosofų Leukipo mokymas skyrėsi tuo, kad postulavo ne vieną tikrovės pradą, o begalinę daugybę elementų. Šiuo požiūriu jo atomistinė teorija artima Empedoklio ir Anaksagoro teorijoms. Leukipo filosofija padarė didelę įtaką Demokritui ir su atomistinė tradicija nesusijusiems mąstytojams Melisui, Diogenui Apoloniečiui, Ekfantui ir kitiems. [1]
Būtį laikė susidedančia iš begalės elementų (atomų), nuolat judančių tuštumoje. Šie elementai skiriasi dydžiu ir forma, judėjimu, bet yra nedalūs. Judėjimas – savaime būdinga atomų savybė. Leukipas neigė Parmenido tuščios erdvės nebuvimo koncepciją. Žmogaus elgesys, anot jo, tiesiogiai priklausantis nuo to, iš ko jis sudarytas.
Manoma, jog Leukipas nustatė priežastingumo ir pakankamo pagrindo principus.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Naglis Kardelis. Leukipas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 45 psl.
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. MELI institutas, Vilnius.