Kraujo donorystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kraujo donorystė – socialinis reiškinys, kai žmogus (vad. kraujo donoras) savanoriškai suteikia savo kraujo:

saugojimui kraujo banke, kad šis kraujas vėliau būtų panaudotas kraujo perpylimui
arba tiesioginiam perpylimui esant skubiam atvejui.

Istorija

Pirmas sėkmingas žmogaus kraujo perpylimas buvo atliktas 1818 metais, bet dėl žinių ir mokslinių tyrimų trūkumo, sekė daug nesėkmių. Vėliau nei po 80 metų, buvo atrasta, kad paveldimi žmonių raudonųjų kraujo ląstelių skirtumai buvo pagrindinės daugelio kraujo perpylimo nesuderinamumo priežastys. Buvo nustatytos keturios kraujo grupės – A, B, AB ir 0. Šis atradimas iš pagrindų pakeitė hematologijos (mokslo apie kraują) vystymąsi ir leido sėkmingai atlikinėti kraujo perpylimus.

Kai I pasauliniame kare sužeistiems kareiviams ypatingai reikėjo kraujo, mokslininkai pradėjo tyrinėti kraujo saugojimo ir transportavimo galimybes. Bet tai buvo įgyvendinta tik II pasaulinio karo metu. Nuo tada buvo žengiama į priekį vis sparčiau: atrandamos Rh kraujo grupės, kraujas pradedamas laikyti plastmasiniuose maišeliuose ir t. t.

Kraujo ląstelių užšaldymas, skirtingų kraujo komponentų atskyrimas centrifūguojant, aferezė (vieno kraujo komponento išgavimas ir likusių gražinimas donorui) ir daugelis kitų atradimų bei techninių sprendimų įgalina visiškai panaudoti kiekvieną kraujo dovanojimą. Kiekvienas kraujo elementas gali būti panaudojamas gydyti skirtingas ligas.

Šiandieną pasaulyje plintant ŽIV, hepatitui C ir kitoms užkrečiamoms ligoms, vyriausybė atidžiai kontroliuoja kraujo tikrinimo testų kokybę, kad užtikrintų kraujo saugumą ir sumažintų su perpylimu susijusią riziką. Papildomas kraujo saugumo garantas yra neatlygintina kraujo donorystė.

Lietuvos respublikos vyriausybė 1999 m. patvirtino Garbės donoro vardo suteikimo tvarką. Šis vardas suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 200 kartų – plazmos ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam nemokamos donorystės veikloje.

Žmogaus kraujas yra unikalus. Iki šiol jam nėra sukurta dirbtinio pakaitalo. Lietuvoje per metus reikia tūkstančių litrų kraujo, kad būtų išgelbėti žmonės, sergantys įvairiomis ligomis ar papuolę į avarijas.

Pasiruošimas donorystei

Likus keletui dienų iki kraujo davimo, daugelis kraujo bankų rekomenduoja donorui pasiruošti šiam procesui, kuris gali susilpninti kūną. Donorai turi tikrinti savo vietinio kraujo banko nurodymus, kadangi reikalavimai ir rekomendacijos keičiasi. Potencialūs donorai būtinai turi gerti pakankamai skysčių – vandens ar sulčių, vengti produktų su kofeinu. Keletą dienų prieš kraujo davimą draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus. Maistas taip pat turi didelę reikšmę: likus dienai siūloma nevalgyti riebaus, aštraus maisto (riebios mėsos, silkių, keptų bulvių, tarkuotų bulvių patiekalų, traškučių, majonezo, aštrių padažų, svogūnų ar česnakų). Maisto produktai su dideliu geležies kiekiu yra naudingi, tuo tarpu mažas hemoglobino kiekis gali laikinai padaryti donorą netinkamu. Tai ypač svarbu moterims, kurioms neseniai buvo mėnesinės – dėl geležies praradimo per jas. Kraujo duoti nepatartina po įtempto darbo ar po naktinės pamainos – žmogus turi būti pailsėjęs. Kraujo davimo dieną rekomenduojama nerūkyti.

Donoro anketa, kraujo testai

Donoras turi užpildyti sutikimo formą, taip pat kaip atsakyti į didelę anketą, kad padėtų nustatyti savo tinkamumą donorystei. Į anketą įtraukiami tokie klausimai kaip donoro amžius, svoris, sveikatos būklė, paskutinis aukojimas ir įvairūs rizikos veiksniai, pvz., tatuiruotės, neteisėtas intraveninių vaistų vartojimas, ilgalaikis gyvenimas užsienyje, nesena tarptautinė kelionė ir seksualinė istorija.

Paaukotas kraujas išbandomas daugelio metodų, specialistų grupė tiria jį šiais testais:

Antikūnis į Hepatitą B „anti-HBc“
Antikūnis į Hepatitas B „HBsAg“
Nukleorūgšties išbandymas
Antikūnis į hepatitą C „anti-HCV“
Alanine transaminase „ALT“ (šis testas yra naudojamas kepenims tikrinti)
Antikūnis į ŽIV
Nukleorūgštis ŽIV „ŽIV-NAT“
Antikūnis į ŽIV p24 antigenas
Antikūnis į žmogaus virusą T-Lymphotrophic I/II „anti-HTLV“
Nukleorūgšties išbandymas Vakarų Nilo Virusui „WNV-NAT“
Antikūnis į Chagas ligą
Serologic testas sifiliui „RPR“ ar „STS“
Antikūnis į Cytomegalovirus „anti-CMV“

Dažnai kraujo tyrimai būna neteisingai teigiami. Kraujo donorams dažnai sakoma pasitikrinti sveikatos priežiūros centruose, kad sužinotų tikrą diagnozę, kadangi šie testai yra naudojamai saugumui, o ne diagnostiniais tikslais. Jei šių testų rezultatai rodo esamą infekciją, donoro kraujas yra pašalinamas iš banko. Pakartotinai ištyrus kraują patikimesniais metodais ir nebelikus jokių abejonių dėl kraujo tinkamumo, žmogus vėl pripažįstamas tinkamu donoru.

Procedūros laboratorijoje

Laboratorijoje laborantai paima iš piršto kraujo ir, naudodami įvairius cheminius preparatus, maišomus su kraujo lašais, nustato AB0 kraujo grupę, rezus faktorių, Kell antigeną ir hemoglobino kiekį. Po kiekvieno kraujo davimo kraujas taip pat ištiriamas ir dėl virusinių hepatitų B ir C, viruso ŽIV bei sifilio.

Po šios procedūros einama pas gydytoją. Pašnekesio metu užduodami klausimai, kurie svarbūs tiek pačiam donorui, tiek kraują gaunantiems ligoniams. Gydytojas įvertina bendrą sveikatos būklę (apžiūri išoriškai, pamatuoja kraujospūdį, įvertina širdies bei plaučių veiklą. Jei sveikatos būklė atitinka reikalavimus, leidžiama duoti kraują. Visa informacija apie donorą yra konfidenciali ir niekur neskelbiama.

Kraujo davimo procedūra

Donoras guli ant nugaros ant patogaus suolo. Vidinė alkūnės pusė dezinfekuojama, ir adata įvedama į veną. Kraujo davimo procedūra trunka nuo 6 iki 15 minučių. Jos metu patariama atsipalaiduoti ir rankoje spaudyti minkštą kamuoliuką, kuris pagreitina patį procesą. Kraujas teka iš venos per adatą ir vamzdelį į specialų renkamąjį maišelį, kur automatiškai matuojamas paimto kraujo kiekis. Standartinė fiziologinė kraujo davimo dozė – 450 ml. Dar apie 15 – 20 ml kraujo paimama tyrimams. Kraujas surenkamas kraujo maišelyje, kuris savyje turi citrinų rūgšties druskos dekstrozę, kuri trukdo kraujo krešėjimui ir išsaugo kraują ilgą laikotarpį.

Atsigavimas

Po procedūros, venos dūrio vietoje, uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti 2 valandas. Žmogus turi pailsėti nuo 10 iki 15 minučių. Kraujo centre gali būti pasiūlyti gėrimai ir užkandžiai, kad atkurtų kraujo ir cukraus kiekį kraujyje. Kai kuriose šalyse donorams duodami atminimo lipdukai, kad donoras galėtų pasidžiaugti savo poelgiu ir kartu padrąsintų kitus duoti kraujo.

Visas atsigavimo procesas gali trukti apytiksliai nuo penkiolikos minučių iki vienos valandos. Patariama nesportuoti ir vengti fizinio krūvio, tokio kaip bėgimas, irklavimas, šuoliai. Plazmos kiekis atsistato apytiksliai po 24 valandų, o eritrocitų kiekiui atsistatyti reikia 3-5, o prarastai geležiai – daugiau kaip 6-8 savaičių. Šis atsigavimo procesą gali pagreitinti maistas, turintis daug angliavandenių, geležies ir kitų mineralinių medžiagų.

Kraują galima duoti ne dažniau nei kas 60 dienų.

Tapus donoru 40 kartų ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam nemokamos donorystės veikloje suteikiamas Garbės donoro vardas.

Galimos komplikacijos

Piršto dūris ir adatos įdūrimas sukelia tiktai smulkų nepatogumą. Neigiamos medicinos reakcijos į kraujo aukojimą yra retos, bet kraujo banko darbuotojai yra apmokyti, kaip elgtis tokiais atvejais. Problemas galima suskirstyti į tris grupes:

Hipovolemiškos reakcijos gali įvykti dėl greito kraujospūdžio pakitimo. Tokia reakcija atsiranda tada, kai donorai yra nepaprastai susijaudinę, seniai valgę ir mažai gėrę skysčių. Ši reakcija yra tipiškai švelni, pykinimas ir alpimas apskritai yra blogiausia, su kuo susiduriama. Donorai su reikšminga širdies liga gali turėti rimtesnių problemų, todėl jie donorystei netinka.

Fizinė trauma gali įvykti dėl netinkamo adatos įvedimo. Rimta problema, jei adata muša arteriją ar pakenkia nervui, bet abu šie atvejai yra nepaprastai reti. Infekcija adatoje yra mažai tikėtina, bet teoriškai galima. Mėlynė (hematoma) adatos įdūrimo srityje yra beveik visada nekenksmingas dalykas ir išnyksta po savaitės ar dviejų. Turintiems krešėjimo problemų, atidedamas donorystės laikas, kol atsistato trombocitų kiekis.

Donorai kartais nepalankiai reaguoja į natrio citratą, naudojamą aferezėje, kad neleistų kraujui krešėti. Reakcija į citratą sukelia dygsėjimą lūpose, bet taip pat gali sukelti konvulsijas ar rimtesnes problemas. Donorams kartais duodami kalcio priedai, kad nepasireikštų šie šalutiniai poveikiai.

Nauda donorams

Kraujo donorystė trukdo geležies kaupimuisi. Taip pat kraujo dovanojimas gali sumažinti pavojų širdies ligomis sergantiems žmonėms ir paskatinti raudonų kraujo ląstelių atsinaujinimą. Paaukodami vieną pintą kraujo, donorai efektyviai sudegina apytiksliai 650 kalorijų. Kraujo centrai taip pat kartais prideda papildomų stimulų, pvz., draudimas, prizai, apdovanojimai (kraujo duodant neatlyginant).

Nuorodos

v • a • r

Kraujas