Kalabrija

Kalabrija
it. Calabria

Valstybė

Italija

Zona

Pietinė Italija

Administracinis centras

Katandzaras

Provincijos

Katandzaras, Kozenca, Krotonė,
Redžijas, Kalabrija, Vibo Valentija

Komunų skaičius

409

Prezidentas

Agazio Loiero

Gyventojų

2 009 506

Plotas

15 082 km²

Tankumas

133 žm./km²

Vikiteka

KalabrijaVikiteka

Kalabrija (it. Calabria) – pietinės Italijos regionas. Ribojasi su Bazilikata šiaurėje. Vakaruose krantus skalauja Tirėnų jūra, rytuose – Jonijos jūra. Regione gyvena apie 2 mln. gyventojų, sostinė – Katandzaras.

Geografija

Kalabrija yra siauras pusiasalis, besitęsiantis į Viduržemio jūrą ~250 km. Tai yra „Italijos bato“ galiukas, esantis tarp Tirėnų jūros vakaruose ir Taranto įlankos ir Jonijos jūros rytuose. Kalabriją nuo Sicilijos skiria Mesinos sąsiauris, o trumpiausias atstumas tarp Peloro kyšulio Sicilijoje ir Punta Peco Kalabrijoje yra 3,2 km. Tai labai kalnuotas regionas, trys didžiausios kalnų grandinės: Polino, Silos ir Aspromontės (aukštis iki 2271 m).^[1]

Polino kalnai regiono šiaurėje sudaro natūralų barjerą, skiriantį Kalabriją nuo likusios Italijos. Dalis kalnų labai miškingi, bet kiti plyni vėjų pustomi plokščiakalniai, turintys mažai augalijos. Kalnuose auga reta Bosnijos pušis ir jie priklauso Polino nacionaliniam parkui.

La Sila yra didelis kalnuotas plokščiakalnis, apie 1200 m iškilęs virš jūros lygio ir užimantis beveik 2000 km² plotą centrinėje Kalabrijoje. Aukščiausias kalnas yra Bote Donatas (1928 m). Čia yra daug ežerų ir auga tankūs spygliuočių miškai.

Pusiasalis susiaurėja ties Savuto upės slėniu, kuris prasideda La Siloje ir tęsiasi iki Sant Eufemijos įlankos.

Aspromontė yra piečiausioje pusiasalio dalyje, iš trijų pusių apsupta jūros. Unikalios kalnuotos struktūros aukščiausias taškas yra Montalto Ufugas (1995 m).

Žemutinė Kalabrijos dalis žmonių įdirbta nuo seno, čia augo vietiniai krūmai ir atvežti augalai, tokie kaip opuncija. Apatiniuose šlaituose daugybė vynuogynų ir citrusinių vaisių sodų. Aukščiau auga alyvmedžiai ir kaštonai, dar aukščiau – ąžuolų, bukų, pušų ir eglių tankūs miškai.

Kalabrija yra kontrastų kraštas: kalnuose žiemą temperatūra nukrenta žemiau 0 °C, o vasarą slėniuose būna daugiau nei 40 °C. Klimatas Viduržemio regiono tipo, išskyrus aukščiausius kalnus ir sausesnes Jonijos jūros pakrantės dalis.

Istorija

Kalabrijos pavadinimas bandytas kildinti iš keltiškos šaknies kal- ('baltas').^[2]

Kalabriją pirmiausiai apgyvendino oskai. Dvi jų gentys vadinosi enotrais ir italais. Graikams bendraujant su pastaraisiais Italija buvo pavadintas visas pusiasalis.

Daugybė graikų įsikūrė Kalabrijos pakrantėje, o jų įkurti miestai dominavo Didžiojoje Graikijoje VI ir V a. pr. m. e. Po to kai III a. pr. m. e. regioną užėmė romėnai Kalabrija nebesusigrąžino buvusio klestėjimo.

Graikus užkariavo iš šiaurės atvykusios oskų gentys, kurioms priklausė samnitų atšaka lukianai ir lukianų atšaka brutijai. Pastarieji įkūrė pagrindinius Kalabrijos miestus, įskaitant Kozencą.

Po Romos imperijos žlugimo maliarija nuginė vietinius gyventojus nuo jūros, o nuo ankstyvųjų viduramžių iki XVII a. prie jos prisidėjo ir piratai. Kalabrija buvo nuniokota per gotų karus, o po to ją valdė Bizantijai ištikimas kunigaikštis. IX-X a. Kalabrija, buvusi Romos pagrindine grūdų tiekėja prieš užkariaujant Egiptą, tapo Bizantijos ir Sicilijos arabų emyrato mūšio lauku. Kraštas tapo retai apgyvendintas ir demoralizuotas ir tik graikų vienuolynai palaikė kultūrą.

Po 1060 m. Robert Guiscard brolio Rodžerio vadovaujami normanai įsikūrė šiame krašte ir organizavo Bizantijai pavaldžią vyriausybę, kuriai vadovavo Kalabrijos stambūs pirkliai. 1098 m. popiežius Urbonas II paskelbė Rodžerį apaštališkuoju legatu, o jis vėliau suformavo tai, kas tapo Sicilijos karalyste. Administracinis suskirstymas, atsiradęs viduramžių pabaigoje išliko iki Italijos suvienijimo: Calabria Citeriore (arba Lotynų Kalabrija) šiaurėje ir Calabria Ulteriore (arba Graikų Kalabrija) pietuose.

Angevinai valdė Kalabriją iš Neapolio kaip Neapolio karalystės dalį ir ji buvo taip valdoma iki Italijos suvienijimo. Karalystę valdė daugybė skirtingų valdovų: Ispanijos ir Austrijos Habsburgai, Burbonai, sukūrę Dviejų Sicilijų karalystę, Napoleono brolis Juozapas Bonapartas, prancūzų maršalas Joachim Murat, kuriam įvykdyta mirties bausmė Pizo miestelyje Kalabrijoje. Kalabrijoje kilo valstiečių maištai per 1848 m. revoliuciją. Jie paruošė sceną Italijos suvienijimui, kai Giuseppe Garibaldi 1861 m. prijungė Sicilijos karalystę. Aspromontėje vyko garsus mūšis per kurį Garibaldi buvo sužeistas.

'Ndrangheta, Kalabrijos organizuoto nusikalstamumo šeimos apie 1860 m. Dabar ji kaip lygiavertė kaunasi dėl įtakos su geriau žinoma Sicilijos Cosa Nostra, nors ji nepriklausoma nuo siciliečių ir ypač reiškiasi kokaino prekyboje.

Iki XX a. Pietų Italija buvo tarp vargingiausių Europos regionų ir Kalabrija buvo pagrindinis italų emigrantų šaltinis. Daug Kalabrijos gyventojų persikėlė į šiaurinę Italiją, likusią Europą, Australiją, Ameriką (ypač Argentiną, Braziliją, Kanadą ir JAV). Nuo 1970 m. ekonominė padėtis pagerėjo ir prie to prisidėjo modernus žemės ūkis, turizmas ir auganti komercinė bazė. Nors ekonominiu požiūriu Kalabrija atsilikusi nuo šiaurės ir Centrinės Italijos, bet jos pajamos vienam žmogui artėja prie ES vidurkio^[3].

Provincijos

Kalabrija padalinta į 5 provincijas:

Didžiausi miestai

Nr.	Savivaldybė	Provincija	Gyv. skaičius (2011 m.)
1	Kalabrijos Redžas	Kalabrijos Redžo provincija	186 464
2	Katandzaras	Katandzaro provincija	93 144
3	Lamecija Termė	Katandzaro provincija	71 273
4	Kozenca	Kozencos provincija	70 044
5	Krotonė	Krotonės provincija	62 182
6	Koriljano Kalabras	Kozencos provincija	40 547
7	Rosanas	Kozencos provincija	38 646
8	Rendė	Kozencos provincija	35 690
9	Vibo Valentija	Vibo Valentijos provincija	33 879
10	Kastrovilaris	Kozencos provincija	22 527
11	Akris	Kozencos provincija	21 152
12	Montalto Ufugas	Kozencos provincija	20 981

Išnašos

↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 185
↑ В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.
↑ Eurostat 2006 Archyvuota kopija 2008-03-07 iš Wayback Machine projekto.

Italijos sritys
Abrucai \| Aostos slėnis \| Apulija \| Bazilikata \| Emilija-Romanija \| Friulis-Venecija Džulija \| Kalabrija \| Kampanija \| Lacijus \| Ligūrija \| Lombardija \| Markė \| Molizė \| Pjemontas \| Sardinija \| Sicilija \| Toskana \| Trentinas-Alto Adidžė \| Umbrija \| Venetas

[1] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 185

[2] В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.

[3] Eurostat 2006 Archyvuota kopija 2008-03-07 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]