Jam session

Stevie Wonder jam session su Burt Bacharach

Jam session (džem sešn, nuo angl. jam, 'džemas, uogienė' arba 'suspausti, užstrigti' ir session, 'sesija') – dažniausiai džiazo ansamblių muzikantų atliekamas improvizuotas grojimas.

Po gyvos muzikos koncerto dažnai įvyksta naktinis vakaro pratęsimas, kuomet profesionalių atlikėjų grupė pakviečia drąsiai lipti ant pakylos ir jungtis į jam session – improvizacijų ir gerų emocijų koncertą, muzikinį žaidimą. Jie vyksta nerepetavus, spontaniškai. Šios „sesijos“ gali būti kaip palaidi mėgėjų susibūrimai, taip ir aukštesnio lygio šou, vadovaujami koordinatoriaus, kada scenoje būna atitinkamo lygio atlikėjai. Daugelis pradedančių muzkantų savo „festivalinę karjerą“ yra pradėję naktinių jam session erdvėje.

Istorija

Terminas „jam session“ atsirado tada, kai 1920-aisiais baltaodžiai ir juodaodžiai muzikantai pradėjo rengti bendrus pasirodymus, kad pagrotų ne vien pagal tuometinio džiazo karaliaus Paul Whiteman apibrėžtą stilių. Šiuose susibūrimuose dalyvaudavo dainininkas Bing Crosby, ir džiazmenai visada sakė, kad jis „spaudė ritmą“ (jammin' the beat) plodamas ant vienos ir trijų. Taip šie bendri kūrybiniai sambūriai pradėti vadinti jam session. Pasak Etimologijos žodyno (anglų k.), sąvoka prigijo 1929 m. Jam session pasitarnavo įvairių džiazo stilių atsiradimui.

Per Antrąjį pasaulinį karą savo pokoncertiniais jam session garsėjo Niujorko scena. Vienos žymiausių „sesijų“ 1940–1950 m. pastoviai buvo rengiamos džiazo klube Minton's Playhouse. Tai buvo susitikimų vieta ir naujokams, ir tokiems pripažintiems atlikėjams, kaip Ben Webster ir Lester Young. Jaunesnieji muzikantai netruko tapti bebop judėjimo lyderiais, įskaitant Thelonious Monk (Mintono klubo pianistas), Charlie Parker ir Dizzy Gillespie. Mintono sambūriai laikomi legendiniais už jų aukšto lygio „pjovimo konkursus“ (cutting contests), kuriuose solistai stengėsi prilygti klubo orkestrui ir pranokti vienas kitą savo improvizacijos technika.

Pakilus poproko ir roko muzikantų atliekamos instrumentinės muzikos lygiui 1960-aisias ir ankstyvaisiais 1970-aisias metais, prigijo laisvas improvizuotas grojimas ant scenos ir tarp roko muzikos žanro atlikėjų,. Tokių grupių kaip Pink Floyd, Cream, Jimi Hendrix Experience, Deep Purple, The Who, Grateful Dead, AC/DC, Led Zeppelin, Santana, King Crimson ir Allman Brothers Band gyvai atliekamos improvizacijos trukdavo iki 20 min. Beje, muzikiniuose įrašuose jos buvo sutrumpinamos.

Žymesni roko „džemų“ įrašai:

• Eriko Klaptono suburtos ankstyvosios grupės Derek & The Dominos albumo Layla and Other Assorted Love Songs 25-ojo jubiliejaus premijiniame diske įdėta keletas ilgų improvizacijų, kartu atliekamų pačios grupės ir kitų muzikantų iš grupės The Allman Brothers Band. Tai buvo pirmas abiejų grupių susitikimas, jau po trijų kūrinių D. Allman buvo pakviestas prisijungti prie Dominos, taip prisidėdamas prie naujo albumo sėkmės.
• Džordžo Harisono soliniame albume All Things Must Pass (1970 m.) penki takeliai pavadinti „Apple Jam“. Čia sugrojo daugiausiai „sesijiniai“ muzikantai, įnešdami savo indėlį į plokštelę.

Nuorodos

• Jam session Tokijuje Archyvuota kopija 2010-10-07 iš Wayback Machine projekto.
• Tarptautinis džiazo projektas Birštone
• Socialinis projektas „Jam session“ Archyvuota kopija 2014-01-10 iš Wayback Machine projekto.