Individuacija

Individuacija arba individuacijos principas (lot. principium individuationis) – filosofijos ir psichologijos sąvoka, kuria apibūdinamas vieno dalyko atsiskyrimas nuo visumos. Tai būties individualumo pagrindas, pradas, paverčiantis daiktą būtent šiuo, skirtingu nuo bet kurio kito į jį panašaus daikto.

Tomas Akvinietis veikale De principio individuationis individuacijos principu laikė kiekybiškai apibrėžtą esinio materiją, o bendrąja prigimtimi – to esinio formą. Šopenhaueriui principium individuationis sudarytas iš laiko ir erdvės, esti kaip daugio pagrindas. Bet kokio padėties skirtumo užtenka, kad dvi sistemos taptų skirtingos – kiekviena jų turėtų savo tikrą fizikinę būvą, nepriklausomą nuo kitos.

Psichologijoje principium individuationis įvedė Karlas Gustavas Jungas. Jam tai natūralus psichinės raidos procesas, kai realizuojamos žmogaus unikalios savybės ir jis tampa asmenybe. Tai individualybės – vidinio, galutinio ir nelygstamo unikalumo siekis, tapsmas pačiu savimi. Individuacija prilygintina savikūrai arba savirealizacijai. Pasak Jungo, individuacija nepainiotina su Aš sąmonės formavimosi procesu, galinčiu peraugti į egocentrizmą ir autoerotizmą. Tai savasties, apimančios gerokai daugiau negu ego, siekimas. Jungas teigia, kad individuacija ne atskiria nuo pasaulio, bet sujungia su juo. Išorinio ir vidinio pasaulio konfliktą padeda spręsti psichoterapija, aktyvinanti individuacijos procesą (padedama žmogui nusimesti kaukę). Žmogus turėtų skirti, kas jis yra kitiems ir kas yra iš tikrųjų, ko jis nori pats ir ką jam primeta pasąmonė. Kuo labiau jis pažįsta save ir realizuoja savo savastį, tuo labiau individualėja, įsisąmonina daugiau kolektyvinės pasąmonės elementų sujungdamas savo vidinį ir išorinį pasaulį į nedalomą vienovę, tuo labiau stiprėja tarpasmeniniai žmogaus ryšiai.