iBet uBet web content aggregator. Adding the entire web to your favor.
iBet uBet web content aggregator. Adding the entire web to your favor.



Link to original content: https://lt.wikipedia.org/wiki/Atmosfera
Atmosfera – Vikipedija Pereiti prie turinio

Atmosfera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Venerą gaubia itin tanki atmosfera

Atmosfera (iš gr. ατμός, atmos 'garai' + gr. σφαίρα, sphaira 'sfera') – dujų sluoksnis, supantis pakankamos masės kosminį kūną. Atmosfera lengviau išlieka, kai kūno gravitacinis laukas stipresnis, o temperatūra žemesnė.

Kai kurios planetos yra sudarytos daugiausia iš dujų (planetos milžinės), tačiau tik išorinis dujų sluoksnis laikomas atmosfera. Žvaigždinė atmosfera – išorinė žvaigždės dalis, į kurią įprastai įeina dalis fotosferos.

Atmosferos slėgis – tai dujų paviršiui statmena jėga, veikianti ploto vienetą. Slėgį lemia planetos gravitacinė jėga bei dujų stulpo masė virš tam tikro ploto. Kylant slėgis mažėja, nes mažėja aukščiau esančių dujų masė.

Vidutinis Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje – 101,325 Pa.

Žemės atmosferos dujos mėlynos spalvos spindulius išsklaido labiausiai, todėl žiūrint iš kosmoso Žemę juosia mėlynas ratilas

Pradinė atmosferos sudėtis susijusi su temperatūra ir chemine sudėtimi planetos formavimosi zonoje Saulės sistemos susidarymo metu. Tačiau pradinė sudėtis bėgant laikui kinta.

Marso ir Veneros atmosferose vyrauja anglies dioksidas, randama azoto, argono, deguonies ir šiek tiek kitų dujų. Pirmykštėje Žemės atmosferoje taip pat buvo daug anglies dioksido ir mažai deguonies. Dabartinė Žemės atmosferos sudėtis – biocheminių procesų rezultatas. Vystantis gyvybei ir augant bendrai organizmų biomasei, anglies dioksidas buvo sunaudotas fotosintetinant organinius junginius, o į atmosferą išmestas deguonis kaip šalutinis produktas. Žemės atmosferą sudaro (pagal tūrį) 78,08 % azoto, 20,95 % deguonies, įvairus kiekis vandens garų (vidutiniškai 0,247 %), 0,93 % argono, 0,038 % anglies dioksido, helio ir kitų inertinių dujų, vandenilio, lakių teršalų pėdsakai.

Šaltos ir didelės gravitacijos planetos (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas) gali išlaikyti atmosferas iš mažos molekulinės masės dujų – helio, vandenilio.

Saturno palydovas Titanas ir Neptūno palydovas Tritonas turi daugiausia iš azoto sudarytas atmosferas. Panaši ir Plutono atmosfera, tik ji sušąla Plutonui nutolus nuo Saulės.

Kiti Saulės sistemos objektai dėl mažos masės ar aukštos temperatūros turi itin plonas, nepusiausvyras atmosferas. Tai Mėnulis (natrio garai), Merkurijus (natrio garai), Europa (palydovas) (deguonis), Ijo (siera), Enceladas (vandens garai).

Geologiniu požiūriu, atmosfera formuoja planetos reljefą – vėjai perneša dulkes, eroduoja paviršių, supusto sąnašas. Reljefą formuoja ir šerkšnas bei krituliai, priklausantys nuo atmosferos sudėties. Atmosfera lemia planetos klimatą. Atmosferos sudėtis yra svarbus faktorius, lemiantis galimybę susiformuoti gyvybei.

Atmosfera saugo Žemės paviršių nuo meteorų – didžioji jų dalis sudega dėl oro trinties, paviršių paprastai pasiekia tik labai menkos dalelės (gramai, gerokai rečiau – kilogramai ar tonos meteoritinės medžiagos). Atmosfera apsaugo Žemės paviršių nuo pražūtingų gyvybei ultravioletinių ir rentgeno spindulių. Dėl atmosferos poveikio vyksta vandens apytaka (hidrologinis ciklas). Atmosfera švelnina dienos ir nakties temperatūros skirtumą.

Atmosferos sandara

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemės atmosferos temperatūrinė schema

Atmosferą sudaro penki pagrindiniai sluoksniai.

  • Troposfera – apatinis tankiausias sluoksnis, sudarantis 90 % visos atmosferos masės. Jos storis virš pusiaujo siekia 16–18 km, o virš ašigalių – tik 8–10 km.

Troposferoje: susitelkę beveik visi atmosferos vandens garai, formuojasi debesys ir krituliai; vyksta vertikalusis ir horizontalusis oro judėjimas; didėjant aukščiui, temperatūra kinta; didėjant aukščiui, atmosferos slėgis ir deguonies kiekis mažėja.

  • Stratosfera – ganėtinai tankus sluoksnis, esantis nuo 10–16 iki 45–55 km aukščio. Oras čia labai sausas, temperatūra aukštėjant kyla (kitaip nei troposferoje). Stratosferoje yra ozono sluoksnis.
  • Mezosfera – vidurinis atmosferos sluoksnis, besitęsiantis iki 80 km aukščio. Oro tankumas čia 200 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus.
  • Termosfera – viršutinis labai išretėjęs atmosferos sluoksnis, esantis nuo 80 iki 800 km aukščio. Ją sudaro jonizuoti deguonies ir azoto oksido atomai (dėl to dar vadinama jonosfera). Dujų temperatūra termosferoje išauga iki 1500–2000 °C. Čia atsiranda poliarinė pašvaistė ir vyksta staigūs magnetinio lauko svyravimai.
  • Egzosfera – sluoksnis, laipsniškai pereinantis į tarpplanetinę erdvę. Čia dideliu greičiu judančios dujų dalelės gali įveikti Žemės gravitacinį lauką ir patekti į kosmosą.

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]