Šventoji Dvasia

Jėzaus krikštas (dailininkas (Piero della Francesca)

Šventoji Dvasia – daugumoje krikščionybės krypčių trečiasis dieviškosios Trejybės asmuo. Šventosios Dvasios svarba buvo įtvirtinta Konstantinopolio bažnytiniame susirinkime. Įvairios krikščionybės sektos (pvz., jehovistai) Šventosios Dvasios nelaiko atskiru asmeniu. Jiems Šventoji Dvasia – Dievo jėga.

Tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčių buvo kilę nesutarimų dėl to, ar Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, ar iš Tėvo ir Sūnaus. Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinime nebuvo frazės „ir Sūnaus“, tačiau Vakarų Bažnyčioje ji vėliau buvo įtraukta į tikėjimo išpažinimą.

Dievo Dvasia minima Senajame Testamente, Pradžios knygoje, pasaulio kūrimo aprašyme. Senajame Testamente rašoma, kad Dievo Dvasia nužengdavo ant ypatingų Dievo pateptųjų tarnų: karalių, pranašų ir pan. Vis dėlto Senajame Testamente minima Dievo Dvasia su Šventąja Dvasia tapatinama tik krikščionybėje.

Evangelijose minimas Šventosios Dvasios pasirodymas balandžio pavidalu Jėzaus krikšto metu. Apaštalų darbuose aprašyta, kaip Sekminių dieną Šventoji Dvasia nužengė ant Jėzaus Kristaus mokinių ugnies liežuvių pavidalu. Tuomet jie ėmę kalbėti kitomis kalbomis.

Mene Šventoji Dvasia dažnai vaizduojama kaip balandis.

Dovanos

Katalikai ir stačiatikiai tiki, jog Šventosios Dvasios dovanų gaunama priėmus Sutvirtinimo sakramentą. Tai išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė.

Nuorodos

• Kas yra Šventoji Dvasia? Archyvuota kopija 2007-09-29 iš Wayback Machine projekto.