Šnipiškės
Šnipiškės | ||
---|---|---|
54°42′07″š. pl. 25°16′44″r. ilg. / 54.702°š. pl. 25.279°r. ilg. | ||
Apskritis | Vilniaus apskritis | |
Savivaldybė | Vilniaus miesto savivaldybė | |
Seniūnija | Šnipiškių seniūnija | |
Istoriniai pavadinimai | rus. Снипишки Кальварiйскiе, lenk. Snipiszki[2] |
Šnipiškės – Vilniaus miesto dalis, išsidėsčiusi dešiniajame Neries krante priešais Naujamiesčio seniūniją.[3] Šnipiškių seniūnija, administracinių ir verslo pastatų kompleksas. Yra Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia, Europos aikštė, Vilniaus miesto savivaldybės būstinė, Nacionalinė galerija, universitetinė Žalgirio ligoninė.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šnipiškės – dvarininkinis vietovardis, kildinamas iš šioje vietovėje turėjusio dvarą turtingo Vilniaus pirklio Povilo Šnipio pavardės, kuriam Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas buvo padovanojęs už Neries upės didelius žemės plotus. XX a. tarpukario metų turistiniuose vadovuose po Vilnių buvo rašomas vietovardis Šnipiškis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šnipiškės (Šnipiškis) Vilniaus istoriniuose dokumentuose minimos nuo XVI a. Šnipiškių priemiestis pradėjo formuotis pastačius tiltą per Nerį. 1536 m. siekiant palengvinti susisiekimą su Vilniaus miestu, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo įsakymu Vilniaus pilies prižiūrėtojas Ulrichas Horazijus per Neries upę pastatė medinį tiltą su mūrinėmis atramomis ir mūriniais vartais, ir butais antrame aukšte tilto sargams bei muitininkams. Šalia tilto kūrėsi Šnipiškių priemiestis.
XVI a. antroje pusėje Šnipiškes valdė Krėvos seniūnas Mikalojus Astikas, XVI a. pabaigoje – LDK maršalka Eustachijus Valavičius. Čia žemių įvairiu laiku turėjo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, LDK didikai Oginskiai. XVII a. Šnipiškės priklausė LDK didikams Sapiegoms. 1697 m. Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega sklypą prie Neries padovanojo jėzuitams.
1905 m. Riešės valsčiaus Šnipiškių priemiestyje gyveno 302 žmonės.[4]
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo suformuotos dvi istorinės Šnipiškių dalys – Skansenas ir Piromontas, 1993 m. įrašytos į Kultūros vertybių registrą.[5]
Iki XX a. vidurio Šnipiškėse, prie Žvėryno gatvės (Vilkmergės), kuri eina pagal dešinįjį Neries krantą, buvo 13 akmenų grupė, vadinama Užkeiktomis vestuvėmis. Šie akmenys buvo sunaudoti statyboms. Netoli Vestuvių akmenų vietos, dešiniajame Neries krante, yra akmuo su iškaltais Gediminaičių stulpais – vienas iš kelių istorinių Vilniaus miesto riboženklių.[6]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Rinktinės g.
-
Giedraičių g.
Praeityje stovėjo Šnipiškių sinagoga, buvo Šnipiškių žydų kapinės. Išlikę prieškariu statyti Šnipiškių bunkeriai.
Menas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2010 m. sukurtas dokumentinis filmas, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ Didžiojo prizo nugalėtojas, „Šanxai banzai“ (rež. Jūratė Samulionytė). Tai ironiškas filmas su vaizdais iš Šnipiškių mikrorajono, vilniečiams žinomo kaip „Šanchajus“, pasakojantis apie unikalią daugiatautę kaimo bendruomenę miesto centre.
2012-2015 m. medinėjė Šnipiškių rajono dalyje buvo įkurtos gatvės mozaikos dirbtuvės ir sukurtas keramikos maršrutas dalyvaujant rajono gyventojams ir Vilniaus keramikams. Dalyvaujamojo meno iniciatyvos idėja – atstatyti istorinio priemiesčio ryšį su keramikos dirbtuvėmis, veikusiomis čia XVII ir XVIII a.. Iniciatyvos autoriai – miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“ (kuratorė Jekaterina Lavrinec).
2013 m. medinėje Šnipiškių rajono dalyje, garažų teritorijoje tarp Giedraičių ir Kintų gatvių, buvo pradėta plėtoti Gatvės meno galeriją, bendradarbiaujant su garažų savininkais. Menininkai buvo kviečiami kurti gatvės meno kūrinius naudojant garažus, su sąlyga, kad kūriniai turi būti susiję su Šnipiškėmis. Vieną iš kūrinių, „Kortų namelį“, atspindintį trapią istorinės rajono dalies būklę, sukūrė gatvės menininkas Vytautas Stakutis. Menininkams praleidus keletą dienų gvildenant gatvės meno kūrinius, buvo renkami jų atsiliepimai apie medinės Šnipiškių dalies gyvenseną, charakterį, kontaktus su gyventojais, taip išgryninant rajono charakteringus bruožus. Gatvės meno galerijos iniciatyvą kuravo miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“.
2017 m. septintoje urbanistikos ir architektūros bienalėje Šendžene (Kinija), miestų kaimams skirtoje dalyje, buvo pristatyta istorinių Šnipiškių transformaciją apžvelgianti ekspozicija. Ją sudarė serija meninių koliažų iš rajone rastų medžiagų ir objektų (autorius Vytautas Stakutis), urbanistiniam kontrastui skirta fotografijų serija ir foto objektai bei interaktyvus objektas, kviečiantis parodos lankytojus parinkti originalias faktūras ir elementus tradiciniam Šnipiškių namui. Ekspozicijos kuratoriai – miestų žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“ (kuratoriai Jekaterina Lavrinec ir Julius Narkūnas).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Snipiszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 935 psl. (lenk.)
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.70 ir 25.28“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
- ↑ Гошкевич И.И. Виленская губерния: Полный список населенных мест со статистическими данными о каждом поселении, составленный по официальным сведениям. Вильна, 1905.
- ↑ Gudovič, Jelena (2014). „Šnipiškių seniūnija. Urbanistika ir architektūra“. vilnijosvartai.lt. Suarchyvuotas originalas 2015-02-13. Nuoroda tikrinta 2014-09-19.
- ↑ http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131124844/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=676&kas=straipsnis&st_id=2217 Archyvuota kopija 2016-12-20 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Šnipiškės. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 423 psl.
- Šnipiškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 215
- Šnipiškės. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 152 psl.
- Z. Tiukšienė, N. Sisaitė. Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai.