Žėima

Medė žėimuo čieso

Žėima Okraėnuo (XIX o. abruozdielis)

Žėima ī vėins ėš ketoriū metu laikū vėdotėnė klėmata joustuo. Ana ėšsiskėr žemesnė uora temperatūra ė trompesniem dėinuom nē kėtūs metu laikūs. Tuoliau nu posiaujė tonkē ėškrent snėigs. Laikuoma īr, ka žėima trunk groudė, sausė ė vasarė mienesēs, bet ėš tėkra šalti uorā atēn kuožnās metās skėrtingā: sīkēs šalta būn jau spalė pabonguo aba lapkrėsti, vuo sīkēs ciela žėima būn kāp rodou.

Vagol uora skaituoma, ka žėima prasided kumet vėdotėnė uora temperatūra nukrent žemiau kap 0 °C. Tas Lietovuo paprastā liuob nutėktė spalė pabonguo, bet paskotėnēs metās šėloma laikuos lėgė groudė. Tēpuogė, žėima žemė sokausta šalmenē (paprastā tas liuob būtė nu groudė vėdorė), praded snėgtė ėr atsirand snėiga pakluodė (nu groudė pabonguos). Pu Kaliedu, par katras būn patės trumpiausės metu dėinas, prasided vėdoržėimis. Žėimuos pabonguo praded tėrptė snėigs, pašals ė tap atēn pavasaris.

Lietovuo žėimuos uorā bū nuognē vairi: būn ė dėdliū speigū, ė tonkiū atdriekiu. Speigā laikas kap atēn šaltė uorā nug žėimiu posės. Jēb vies nug jūrės posės, tap tonkē sning, drimb šlapdraba, būn pūgas, apskards, daba tonkē ė līn. Par vėsa Lietova žėima būn skėrtinga; prī jūras laikas šėlts uors, snėiga mažā, tonkē pūt dėdlis vies, Žemaitėjuo ėškrint daug snėiga, šaltis nie nuognē smarkos; Vėdorė, Šiaurės Lietovuo, Sovalkėjuo snėiga mažiau, vuo Aukštaitėjuo ė Dzūkėjuo snėiga būn daug ė speigs pasėtaik tonkē.

Žėima īr ė gomtuos atėlsė čiesos. Daug paukštiu rūšiu ėšskrend i pėitus, palėik tėktās tuoki paukštē kāp varnas, žagatas, žīlės, žvėrblē, snėigenas, kiekštā, genē, pūtės, katrėi geb rastė jiedė kap nieks neaug. Vėsė šaltakroujē ė kap katrėi šėltakroujē gīvē (meškas, ežē, barsokā) ožmėigt žėimas mėigo. Vėsė augalā (skīriom pošis, eglės ė ieglius) pamet sava lapus prīš žėima ė patiuos žėimas čieso nabaug. Dėdlis speigs gal apšaldītė kāp katrus augalus, īpatingā jēb anėi ī kėlėma ėš pėitū kraštū. Pu stuoro snėigo gal sošostė žėimkentē. Tēpuogė, ont stuora snėiga žuoljiedėm žvieraliam sonkē rastė jiedė. Diel tuo, daugoms žvieriū ēn artiau žmuoniū, kor lengviau rastė jiedė – paukštokā sokas aplinkou lesīklas, kūtės, truobas, stirnas, elnius galam pamatītė laukūs šalėp suodu, kor anėi rond šėina, paliktū daržuoviu.

Eskėmė ė vāks so kailėnēs

Žėima īpatings čiesos žmuogou īr nug senuobės. Diel šalta uora žmuonis dėdliuojė dali sava čiesa liuob būtė nomūs. Dėdlē svarbē žėimā torietė ožtektėnā jiedė ė kora. Par vasara ė rodeni gauts jiedis liuob būtė atėdē kieravuojams, seikiejams, ka ožtektom lėgė pavasarė, tūdie lėgė Kaliedu liuob laikītės pasninka. Vėsos gīvenėms liuob soktėis aplėnkou pečio žėima (tūdie īr ė tuokė mīslė: vasara muolis, vuo žėima bruolis); anon kūrentė par vėsa vasara ė rodeni ī dėrbams kors. Diel šaltė, snėiga, pūgū, viepūtėniu par žėima žmuonis liuob retiau kortās keliaus: jēgo būtėnā rēks, tūmet kinkīs arklius i ragės. Par žėima liuob būtė svarbo ė gīvolēs rūpintėis ka nesošaltom, ka suotūs būtom, nes anėi žėima leid kūtie ė jied par vasara padėrbta šierala. Ka nesošaltom, žėima liuob būtė dėdlē svarbo pasrūpintė šėltās apriedās: pagrindėnē žėimas apriedā ī kailėnē, žėimišks pluoštios (mėlėnė), keporė, šalėks, pirštėnės, vailuokā.

Žėimuos žars. Žėima dėinas būn nuognē trompas

Apčerkšnījė̄ laukā

Dūšėškā žėima tēpuogi īpatings čiesos ī – tas īr svieta smertėis, mėiga čiesos, patsā tomsiausis mets. Ožtatās vierīn, ka nug ėlgiu ont svieta atēn vielės, vieliuokā, tūdie tou čiesou liuob nebūtė dėdliū smagībiu (nē dainiu, nē vakarošku), vuo žmuonis sosė̄jė̄ badėrbont rokous sekmės, mins mīslės, minklės, darīs muonus. Patsā svarbiausis čiesos žėimuo ī Kaliedas. Kap tas patė ėlgiausė naktės par metus ī, tap tou čieso smertėis sviets ī artiausē, tūdie par Kūčiū nakti liuob būtė svarbo pasuotintė vielės, ka anas gīviem naprėdarītom ėškadas, ka nieka napasiėmtom pas savėi, ka sviets apent grīžtom i švėisa. Čiesos nug ėlgiu lėgė Kaliedu ī laiks apmīslėtė savei, sava dūšė, sava svieta, nosleistė i dūšės tomsa ka apent gimtė ony švėisuos ė Dieva. Vuo nug Kaliedu, kāp dėina apent ėlgie, dūšiu, veliuoku sviets traukias atgal. Pu Kaliedu prasėded Naujė̄jė metā, sviets ėš tomsuos ė šaltė randas apent. Žėimuos pabonguo būn Ožgavienės – par anas rēk ėšvarītė veliuokus, vielės ėš šėtou svieta, nes sogrīžt švėisa ė gīvībė.

Dabartėnie gadīnie žėimuos rēkšmie žmuogou somažiejė – alektra ėšstūmė tomsa, šėldīma sėstėmas leid gīventė šėlta nevākštont aplink pečio, diel jiedė kieravuojėma teknuoluogėju ė īvežėma ėš šėltū kraštū par vėsou žėima gal jiestė švėiži jiedi, mašėnu ēsmos vīkst nepaliaujamā.