2014 m. gegužės 23 d. mirė žymus lietuvių matematikas, atsitiktinių procesų teorijos specialistas, Lietuvos mokslų akademijos narys, profesorius Bronius Grigelionis. Bronius Grigelionis gimė 1935 m. lapkričio 1 d. Pasvalio rajono Iciūnų kaime, valstiečių Igno ir Onos Grigelionių šeimoje. Iš viso tėvai užaugino 9 vaikus – Bronius turėjo dar penkis brolius ir tris seseris. Iš pradžių Bronius kartu su broliais ir seserimis lankė Vaškų pradžios mokyklą. Kadangi jis jau mokėjo skaityti ir skaičiuoti, tai buvo perkeltas iš karto į antrą skyrių. 1940 metų okupacija, o vėliau – prasidėjęs karas sutrikdė brolių ir seserų mokslus. 1944 metais Vaškuose įsikūrus progimnazijai, ją lankė ir Bronius; ją baigęs 1949 metais, toliau mokėsi Žeimelio vidurinėje mokykloje, kurioje atsiskleidė neeiliniai jaunuolio matematiniai gabumai. Vadovaujamas puikaus matematikos mokytojo Motiejaus Gudyno, B. Grigelionis dalyvavo jaunųjų matematikų olimpiadose Vilniuje. Čia 1953 metais kartu su suolo draugu (dabar žinomu fiziku, akademiku) Vincentu Dieniu pasidalijo antrąją vietą, aplenkdami gerai paruoštus didžiųjų Lietuvos miestų moksleivius. Kitais metais vienuoliktokas Bronius laimėjo jau pirmąją vietą, o jo draugas – trečiąją. Laimėtojui teko prizas – įspūdinga kelionė į Kijevą, į kurį kiek vėliau vėl nuvedė likimo vingiai.
1954 metais baigęs Žeimelio vidurinę mokyklą, B. Grigelionis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą studijuoti matematiką. Čia jau mokėsi vyresnysis brolis Stasys (būsimasis matematikos daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto docentas). Tad nemažai dėstomų disciplinų Broniui jau buvo pažįstamos iš brolio knygų ir konspektų. Studijų metais B. Grigelionis buvo aktyvus Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus vadovaujamo tikimybių teorijos ir matematinės statistikos būrelio narys, dalyvavo studentų mokslinėse konferencijose ne tik Lietuvoje, bet ir Tartu, Tbilisyje. Bronius netrukus susidomėjo tikimybinės skaičių teorijos tematika, kurios pradininkas buvo J. Kubilius. Vadovaujamas rektoriaus, B. Grigelionis apgynė diplominį darbą apie multiplikatyvių aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymą, kurio pagrindu pasirodė ir pirmas spausdintas mokslinis straipsnis. Prie šios tematikos – tikimybinės skaičių teorijos – jis grįždavo ir vėliau. 1959 metais buvo pabaigus Vilniaus universitetą (Bronius visų dalykų egzaminus išlaikė penketais – aukščiausiu įvertinimu!), Grigelionis buvo paskirtas dirbti į 1956 metais įkurtą Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutą.
Toliau, suprantama, laukė kitas svarbus etapas – aspirantūra. Matydamas neeilinius savo mokinio gabumus, J. Kubilius parašė rekomendacinį laišką žymiam tikimybių teorijos specialistui, Kijevo universiteto profesoriui, Ukrainos Mokslų akademijos akademikui Borisui Gnedenko. 1959 metų spalio mėn. B. Grigelionis išvyko į Kijevą rašyti disertacijos. Ukrainos sostinėje jis pateko į intensyvią mokslinę aplinką, kurios nariai buvo būsimos tikimybių teorijos žvaigždės ir tuo metu jau pagarsėję mokslininkai I. Kovalenko, V. Koroliukas, J. Gichmanas, A. Skorochodas ir kiti. Bendravimas su jais ir Kijevo universitete vykstantys moksliniai seminarai padėjo išplėsti B. Grigelionio akiratį. Jis studijavo ne tik atsitiktinių procesų ir matematinės statistikos teoriją (ypač reikšmingos studijos pagal J. L. Doob‘o monografiją „Stochastiniai procesai“), bet ir savarankiškai bendrąją topologiją ir funkcinę analizę. Disertacijos vadovas B. Gnedenko pasiūlė B. Grigelioniui nagrinėti aktualius taškinių procesų sumavimo uždavinius, kuriuos jis suformulavo Pasauliniame matematikų kongrese Edinburge 1958 metais. Doktorantas puikiai susidorojo su jam iškeltu uždaviniu ir rado būtinas ir pakankamas retėjančių taškinių procesų konvergavimo į Puasono dėsnį sąlygas. Šis fundamentalus rezultatas, dabar žinomas kaip Grigelionio teorema, yra labai svarbus patikimumo ir eilių teorijai ir yra įtrauktas į daugelį vadovėlių bei monografijų. B. Grigelionio darbą labai gerai įvertino jo vadovas ir kiti specialistai: du doktoranto pranešimai buvo įtraukti į 4-ojo Sąjunginio matematikų suvažiavimo, vykusio 1961 m. Leningrade, programą.
1960 metais, dar B. Grigelioniui studijuojant doktorantūroje, B. Gnedenko grįžo iš Kijevo į Maskvos universiteto Tikimybių teorijos katedrą, kuriai vadovavo Andrejus Kolmogorovas, tikimybių teorijos aksiomatikos kūrėjas. Kartu su vadovu į Maskvą persikėlė ir B. Grigelionis, Maskvoje jis lankė specialiuosius kursus ir seminarus, iš jų – B. Gnedenko, J. Beliajevo ir A. Solovjovo seminarą „Patikimumo teorijos metodai“, garsųjį J. Dynkino seminarą „Markovo procesai“. Maskvoje B. Grigelionis toliau tęsė atsitiktinių procesų teorijos studijas, susipažino su kitomis šiuolaikinės matematikos sritimis. 1963 metų vasario 26 d. Bronius Grigelionis Vilniaus Universitete apgynė puikią fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Предельные теоремы для сумм ступенчатых случайных процессов“ („Laiptuotų atsitiktinių procesų sumų ribinės teoremos“), kurios oponentai buvo J. Prochorovas ir J. Beliajevas.
Įgytos Maskvoje žinios labai padėjo grįžus į Lietuvą – tepraėjus vos 6 metams po kandidatinės disertacijos gynimo, 1969 metais Grigelionis Vilniaus universitete apgynė fizikos-matematikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją „Atsitiktinių procesų tyrimai (optimalusis stabdymas, efektyvūs markoviškumo kriterijai)“ ir tapo vienu jauniausių Lietuvoje apsigynusiu mokslų daktaru. Disertacijoje buvo nagrinėjami fundamentalūs Markovo procesų optimalaus stabdymo teorijos klausimai. Gauti optimalaus stabdymo ir markoviškumo kriterijai vėliau tapo klasikiniais nuosekliosios analizės rezultatais. 1963-1970 metais Grigelionis dirbo Lietuvos mokslų akademijos Matematikos institute, be to – skaitė paskaitas Vilniaus universitete. 1970 m. B. Grigelionis tapo Fizikos ir matematikos instituto Matematinės statistikos skyriaus vadovu, kuriam vadovavo iki 2005 metų pabaigos. 1969 metais jam buvo įteikta Nacionalinė mokslo premija (tuomet – LSSR valstybinė premija), 1971 m. – suteiktas mokslinis profesoriaus vardas. J. Kubiliaus, V. Statulevičiaus, B. Grigelionio (jis pradėjo vadovauti aspirantams 1966 metais, dar nebūdamas habilituotu mokslų daktaru) ir jų mokinių dėka, Vilnius, šalia Maskvos, Leningrado, Novosibirsko ir Kijevo, tapo vienu iš Sovietų Sąjungos tikimybių teorijos centrų (tik šiuose miestuose buvo mokslinės tarybos, kuriose buvo galima ginti mokslo daktaro disertacijas tikimybių teorijos tematika). 1973 m. buvo surengta pirmoji Vilniaus tarptautinė tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencija – vienu iš aktyvių pirmosios ir visų vėlesnių konferencijų rengėjų buvo B. Grigelionis. Šios konferencijos kas 4 metus iki šiol vyksta Vilniuje – 2014 metais įvyko 11-oji Vilniaus konferencija, kurioje stochastinės analizės sekciją organizavo B. Grigelionis, tačiau, deja, sekcijos darbas vyko jau be jos organizatoriaus. 1976 m. jis išrenkamas Tarptautinio statistikos instituto (ISI) nariu (tapo antruoju ISI nariu iš Lietuvos – iki jo vienintelis rinktas narys buvo V. Statulevičius) ir Bernulio draugijos nariu, 1987 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, 1991 m. – Lietuvos katalikų mokslų akademijos nariu. B. Grigelionis palaikė glaudžius mokslinius ryšius su Maskvos ir Kijevo procesų teorijos specialistais, bendradarbiavo su mokslininkais iš Prancūzijos ir Vokietijos, aktyviai dalyvavo rengiant ne tik Tarptautines Vilniaus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijas, bet ir Atsitiktinių procesų teorijos mokyklas-seminarus Druskininkuose, Preiloje, Palangoje ir Vilniuje, daug metų vadovavo Matematikos ir informatikos institute vykstančiam atsitiktinių procesų seminarui. B. Grigelioniui tapus vienu ryškiausių pasaulyje procesų teorijos specialistų, jis buvo kviečiamas skaityti pranešimus bei paskaitas konferencijose, simpoziumuose ne tik Europoje, bet ir JAV, Kanadoje, Kinijoje, Indijoje, Japonijoje. Jam vadovaujant buvo apginta 19 disertacijų. Šeši B. Grigelionio mokiniai tapo habilituotais daktarais. B. Grigelionis paskelbė įvairiuose tarptautiniuose leidiniuose apie 150 mokslinių straipsnių. 2012 m. „Springer-Verlag“ leidykla išleido jo monografiją „Student’s t-Distribution and Related Stochastic Processes“. Paskutinysis B. Grigelionio straipsnis pasirodė 2013 metais leidinyje, skirtame Yu. V. Prochorovui (redaguotame A. N. Širiajevo ir kt.).
Sunku išvardinti visus B. Grigelionio gautus rezultatus ir išvystytas teorijas. Tam reikalinga atskira studija. Visgi, išsiskiria pagrindinė B. Grigelionio mokslinių tyrimų kryptis – atsitiktinių procesų teorija ir jų statistika. Didelė jo darbų dalis skirta semimartingalų teorijai. Semimartingalai sudaro labai plačią atsitiktinių procesų klasę, aprašančią beveik visus praktikoje atsirandančius tolydžius suderintus procesus, todėl leidžiančią tarpusavyje susieti daugelį iš pirmo žvilgsnio skirtingų uždavinių, o jų sprendimui naudoti bendrus metodus bei principus. Martingalų (šį sąvoka yra kertinė aprašant semimartingalų klasę) teorijos pagrindai buvo išvystyti praeito amžiaus antroje pusėje J. Doob‘o, P. Meyer‘io, D. Burkholder‘io ir kitų matematikų darbuose. Martingaliniai metodai yra plačiai naudojami matematinėje statistikoje įrodinėjant statistikų ribinių skirstinių savybes, eilių teorijoje, draudos ir finansų matematikoje, Markovo procesų teorijoje, patikimumo teorijoje ir net tikimybinėje skaičių teorijoje. Pavyzdžiui, finansų matematikoje martingaliniais terminais apibūdinamos fundamentaliosios finansų rinkos savybės – arbitražo nebuvimas, rinkos pilnumas ir efektyvumas. B. Grigelionis pirmasis įvedė semimartingalų lokaliųjų charakteristikų (charakteristinio tripleto) sąvoką, išplėtojo semimartingalų, apibūdinamų šiomis charakteristikomis, teoriją ir atskleidė šių charakteristikų svarbą. Klasikiniai šios krypties rezultatai – B. Grigelionio gauta nepriklausomų pokyčių proceso martingalinė charakterizacija ir taškinio mato Puasono reprezentacija. B. Grigelionis 1972-1989 metais išplėtojo atsitiktinių procesų filtracijos teoriją, tyrė semimartingalų absoliutaus tolydumo, silpnojo kompaktumo ir konvergavimo sąlygas. Atsitiktinių procesų statistikoje svarbūs Hellinger procesai ir integralai, kuriais nusakomos statistinių eksperimentų reguliarumo ir singuliarumo sąlygos. B. Grigelionis rado Hellinger procesų išraiškas ir sąryšius tarp Hellinger matų ir Schroedinger tipo operatorių pusgrupių, aprašė Hellinger transformacijas (1986-1999 m.) Pažymėtini B. Grigelionio darbai, skirti stacionarių difuzinių procesų ekstremaliųjų reikšmių tyrimams: gautas pilnas laipsniškai normuotų ekstremumų skirstinių aprašymas, apibendrinantis klasikinę B. Gnedenkos tiesiškai normuotų ekstremumų skirstinių klasifikaciją, taip pat rastos būtinos ir pakankamos šių skirstinių traukos sritys ir normuojančios konstantos (2001-2005 m.).
Apie 1990 metus B. Grigelionis pirmasis Lietuvoje susidomėjo draudos ir finansų matematinėmis problemomis. Naudodamas martingalinius metodus, jis gavo klasikinio Cramér ir Lundberg kolektyvinės rizikos modelio bankroto tikimybės dvipusius įverčius atsitiktinėje Markovo aplinkoje. B. Grigelionis pirmasis pasiūlė aprašyti logaritminę grąžą Meixner, vėliau apibendrintais z-procesais, ir išvedė jiems konstruktyvų Black-Scholes formulės analogą. Jo idėjos buvo išplėtotos ir panaudotos nearbitražinės finansų rinkos modeliams, kurie gerai atspindi realių finansinių duomenų statistines savybes. Pastaraisiais metais B. Grigelionis domėjosi kai kuriais skirstinių teorijos klausimais: nagrinėjo Thorin ir Tweedie skirstinių daugiamačius analogus, jų ryšius su be galo daliais dėsniais, uždarumą, savidalumą, šiais skirstiniais subordinuotus Lévy procesus ir kitas charakteristikas.
Nežiūrint įtempto mokslinio darbo, B. Grigelionis aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. Jo moraliniai principai ir dvasinės vertybės liko tvirti visą gyvenimą. Prasidėjus atgimimui ir susikūrus Sąjūdžiui, jis vadovavo Lietuvos Mokslų akademijos sąjūdžio grupei, buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą, prisidėjo steigiant Lietuvos mokslininkų sąjungą, buvo išrinktas į Lietuvos mokslo tarybą, kurioje dirbo ketverius metus. Akademikas neužmiršo ir savo gimtojo Pasvalio krašto, išugdžiusio daug šviesių Lietuvos asmenybių; 1989 metais įsisteigus pasvaliečių bendrijai, aktyviai įsitraukė į jos veiklą, tapo Vilniaus pasvaliečių bendrijos pirmininku, kartu su doc. A. Apyniu pradėjo organizuoti Pasvalio krašto moksleivių matematikos olimpiadas. 2005 metais B. Grigelioniui buvo suteiktas Pasvalio krašto garbės piliečio vardas. Bronius kartu su žmona Onute užaugino sūnų Gintautą, kuris pasirinko fiziko kelią, ir dukrą Mildą – psichologę.
Visas Broniaus Grigelionio gyvenimas buvo pašvęstas matematikai ir Lietuvai. Akademiko 70-mečio proga A. Apynio sudarytoje knygelėje „Bronius Grigelionis“ (2005 m.) yra šie akademiko žodžiai: „Kad ir kaip apibūdintume matematiką – mokslo tarnaite ar mokslo karaliene, kiekviename krašte ir kiekvienoje epochoje matematinės kultūros lygis ženklia dalimi apibrėžia bendrą kultūros lygį. Ugdydami matematinius gabumus kaip Dievo dovaną, gausiname didžiausią lobyną – tautos intelektą ir drauge gretinamės su civilizuotomis tautomis“. Šie žodžiai turėtų įkvėpti išlaikyti atmintį apie šį didį žmogų, o jaunimą – paskatinti tęsti jo darbus.