Visarionas Belinskis
Виссарион Григорьевич Белинский (1811–1848) – rusų literatūros kritikas, filosofas, visuomenės veikėjas.
Sentencijos
[keisti]Apie žmogų
[keisti]- Kiekvienas žmogus turi abiejų rūšių trūkumų – įgimtų ir įgytų; smerkti pirmuosius beprasmiška, nežmogiška ir nedovanotina, smerkti antruosius – ir galima, ir reikia, nes jų galima atsikratyti.
- Žmogus nei žvėris, nei angelas; jis turi mylėti ne gyvuliškai ir ne platoniškai, o žmogiškai.
- Žmogų sukuria gamta, bet išugdo ir subrandina visuomenė.
Kitos
[keisti]- Daugelis žmonių gyvena ne gyvendami, o tik rengdamiesi gyventi.
- Draugo negalima ieškoti ar pasirinkti. Draugais daromasi netyčia ir nepastebimai. Nieko nereikia reikalauti draugystės vardu.
- Esama ir kūno ir sielos gimnastikos, be kurios siela skursta, apimta apatijos.
- Gyvenimas, kaip ir kulka, gelbsti drąsų ir muša bailį.
- Jausmas – ugnis, o mintis – alyva.
- Kas yra dorovė? Kuo ji turėtų reikštis? Tvirtais įsitikinimais, karštu, nepalaužiamu tikėjimu žmogaus orumu, jo kilnia paskirtimi.
- Kas visuomet linksmas, tas laimingas, o kas laimingas – tas geras žmogus.
- Kiekviena tauri asmenybė giliai suvokia savo kraujo giminystę, savo kraujo ryšius su tėvyne.
- Kiekvienas kraštutinumas yra ribotumo sesuo.
- Kur nėra visiško atvirumo, pasitikėjimo, ten nėra ir negali būti draugystės.
- Meilė dažnai klysta matydama mylimajame tai, ko nėra, bet kartais tik meilė ir atranda jame grožį ar didingumą, kurių neatskleidžia stebėjimas ir protas.
- Meilė – gyvenimo poezija ir saulė.
- Mokėti rašyti eilėraščius dar nereiškia būti poetu: visos knygų lentynos užverstos šios tiesos įrodymais.
- Patriotizmas – ne išpūstos kalbos ir nuvalkioti posakiai, bet karšta tėvynės meilė, kuri atsiskleidžia be šūksmų ir reiškiasi ne vien džiaugiantis dėl to, kas gera, bet ir skausmingai priešinantis blogiui, kuris neišvengiamas visose šalyse, vadinasi, kiekvienoje tėvynėje.
- Protas duotas žmogui tam, kad jis išmintingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog gyvena neišmintingai.
- Tėvynės meilė turi išplaukti iš meilės žmonijai kaip asmeniška išplaukia iš bendra.
- Žinojimas naikina baimę.
- Žmona – ne meilužė, o draugė ir mūsų gyvenimo palydovė, ir mes iš anksto turime priprasti prie minties mylėti ją ir tuomet, kai ji bus senyva moteris, ir tuomet, kai ji bus senutė.