Milano hercogystė
| it. Ducato di Milano' Milano kunigaikštystė | ||||
| Šventosios Romos imperijos hercogystė | ||||
| ||||
|
Milano hercogystės vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Milanas | |||
| Kalbos | vakarų lombardų; italų | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| hercogas | ||||
| 1395 – 1402 | Džianas Galeacas Viscontis (Gian Galeazzo Visconti) | |||
| 1792–1797 | Francas II Habsburgas (Franz II) | |||
| Era | Naujieji laikai | |||
| - Milano hercogystės įsteigimas | 1395 m., 1395 | |||
| - Napoleono užkariavimas | 1797 m. | |||
Milano hercogystė – valstybė Šiaurės Italijoje, egzistavusi 1395–1797 m., priklausiusi Šventajai Romos imperijai. Iš pradžių Milano hercogystę valdė Viskončiai, vėliau – Sforcos. Vėliau hercogystę valdė iš Ispanijos, Austrijos, Prancūzijos. Milano hercogystės teritorija apėmė didžiąją dalį Lombardijos žemių, joje buvo Milanas ir Pavija, tradiciniai senosios Italijos karalystės centrai. Milano hercogystei priklausė ir Parma, tačiau XVI a. ji buvo atskirta ir sudarė atskirą Parmos hercogystę.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hercogystė buvo įsteigta 1395 m. Milano valdovui Džianui Galeacui Viscončiui (Gian Galeazzo Visconti). 1447 m. Viskončių giminė išnyko, ir Milanas pasiskelbė respublika, nors pagal sutartį Orleano hercogas buvo teisėtas įpėdinis. Orleanas nesugebėjo jėga pagrįsti savo pretenzijų, tačiau Milano respublika buvo trumpaamžė. Avantiūristas Frančeskas Sforca (Francesco Sforza), kuris buvo vedęs paskutiniojo Viskončio pavainikę dukrą, 1450 m. užgrobė Milaną ir pasiskelbė Milano hercogu.[1]
1498 m. Orleano hercogas tapo Prancūzijos karaliumi Liudviku XII, todėl įgijo galimybę paremti savo tėvo pretenzijas į Milano sostą. 1499 m. Liudviko XII kariuomenė įsiveržė ir greitai išvijo Lodoviką Sforcą (Lodovico Sforza). Prancūzijai valdė Milano hercogystę iki 1513 m., kai prancūzus išvarė šveicarai ir sostan pasodino Lodoviko sūnų Masimilijaną (Massimiliano Sfroza). 1515 m. į hercogystę įsiveržė naujojo Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kariuomenė ir, laimėję Marinjano mūšį (Battle of Marignano) ir paėmę nelaisvėn Masimilijaną Sforcą, vėl ėmė valdyti hercogystę.
1521 m. austrai išstūmė prancūzus ir į Milano sostą pasodino jaunesnįjį Masimilijano brolį, kuris tapo Milano hercogu Frančesku II Sforca.
1525 m. Prancūzija buvo visiškai sutriuškinta prie Pavijos, todėl atrodė, kad Italijoje liko viešpatauti Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus Karolio V pajėgos. Frančeskas II prisijungė prie Konjako Lygos (League of Cognac), kurią sudarė Venecijos ir Florencijos respublikos, popiežius ir Prancūzija. Konjako Lygai kovojant su Austrijos jėgomis Milano hercogas buvo išstumtas iš Milano, tačiau išlaikė valdžią dalyje hercogystės. 1529 m., pasirašius Kambre sutartį (Treaty of Cambrai), jis atgavo valdžią visoje hercogystėje.
1535 m. Frančeskas II mirė nepalikęs įpėdinio, todėl vėl kilo įpėdinystės klausimas, nes į hercogystę pretendavo tiek Šventosios Romos imperijos imperatorius, tiek Prancūzijos karalius, dėl ko kilo dar keletas karų.
1545 m. buvo atskirta Milano hercogystės dalis piečiau Po upės, iš kurios sukurta valda popiežiaus Pauliaus III pavainikiui sūnui Pjerui Luidžiui Farnezei (Pier Luigi Farnese) - Parmos hercogystė.
Šventosios Romos imperijos imperatorius išlaikė valdžią hercogystėje, kurią valdyti pavedė savo sūnui Filipui. Prancūzija pripažino Ispanijos valdžią hercogystėje 1559 m. Cateau-Cambrésis sutartimi (Treaty of Cateau-Cambrésis).
Milano hercogystė liko Ispanijos rankose iki XVIII a. pradžios, kai hercogystę nukariavo Austrija. 1714 m. Badeno sutartimi Milano hercogystė atiteko Austrijai, kuriai ir priklausė iki Napoleono armijos įsiveržimo 1796 m. Hercogystės atitekimas Prancūzijos įtakos sferai buvo įtvirtintas 1797 m. Campo Formio sutartimi. Hercogystė tapo naujai įkurtos Cisalpinės respublikos centrine dalimi.
Sutriuškinus Napoleoną Vienos kongreso 1815 m. birželio 9 d. nutarimu Milano hercogystė nebuvo atkurta, ji tapo Austrijos valdomos Lombardijos ir Venecijos karalystės dalimi.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Black, Jane (2009). Absolutism in Renaissance Milan. Plenitude of power under the Visconti and the Sforza 1329–1535. Oxford: Oxford University Press. ISBN 9780199565290.
- Bueno de Mesquita, Daniel Meredith (1941). Giangaleazzo Visconti, Duke of Milan (1351-1402): a study in the political career of an Italian despot. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 9780521234559. OCLC 837985673.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||||
-en.svg)
| |||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
