Lenkų kalbos fonologija

Lenkų kalbos fonologija – lenkų kalbos fonemų ir jų raiškos kalboje visuma ir atitinkamas fonologijos mokslo laukas – šios konkrečios kalbos fonologinis tyrimas ir apibūdinimas.

Balsiai

Lenkų kalbos balsiai pagal artikuliacijos vietą burnoje:
i – priekinis aukštutinis;
y – vidutinis aukštutinis-vidurinis;
e – priekinis vidurinis;
a – vidutinis žemutinis;
o – užpakalinis / atgalinis vidurinis;
u – užpakalinis / atgalinis aukštutinis.

Lenkų kalboje yra šeši paprasti, burniniai balsiai ir du nosiniai dvigarsiai.

Garso i yra kietas y /ɨ/ ir minkštas i /i/ variantai. Garsas y artikuliuojamas burnoje vertikaliai aukščiau ir horizontaliai apie vidurį, pagal vietą panašiai kaip anglų i, žodžiuose it, lucky. Panašų, bet ne tapatų, garsą turi rytų slavų kalbos, pvz., rusų kalbos kietas i garsas ы yra labiau atgalinis ir labiau žemutinis, o daugumoje kitų slavų kalbų /ɨ/ tapo i /i/. Lietuvių kalboje kietas i garsas yra antras elementas tvirtagališkai kirčiuotuose dvibalsiuose ai, ei, ui, pvz., laikaĩ, jisai artikuliuojamas žemiau ir atgaliau nei lenkų y. Kietas ir minkštas lenkų kalbos i garso variantai rimuojasi poezijoje.

Lenkų e yra turbūt siauresnė už lietuvių e, kuri lenkakalbiui gali skambėti panašiai į a, bet ne tokia siaura kaip ė.

Balsių tarimas gali skirtis priklausomai nuo fonetinės padėties, pvz., garsas /ɛ/ (atviras vidutinis priekinis nelabializuotas balsis) po minkšto priebalsio, ypač tarp dviejų minkštų ar minkšto priebalsio ir /j/, dažnai būna artimas uždaram /e/ (uždaras vidutinis priekinis nelabializuotas balsis), garsas /a/ tokioje padėtyje būna labiau priekinis, greičiau kardinalinis [a] nei [ä]. Šitokie skirtumai rašyboje neišreikšti, kalbos vartotojai šitaip varijuojančių garsų atskirais garsais nelaiko.

Raidė	TFA	Pavyzdys žodyje
i	i	miś – meškiukas
e	ɛ	ten – šitas
y	ɨ	mysz – pelė
a	a	kat – budelis
u / ó	u	bum – būm
o	ɔ	kot – katė

Sutrumpinimas TFA reiškia tarptautinį fonetinį alfabetą.

Raidėmis ó ir u žymimas vienodai tariamas garsas /u/. Šį garsą turinčių vienodai tariamų skirtingos prasmės skirtingai rašomų formų pavyzdžiai: lód (kl. lodu) – ledas; lud (kl. -u) – liaudis; ród (kl. rodu) – giminė; kilmė; rud – rūdų (vn. vard. ruda).

Raidė i reiškia ne tik balsį /i/, bet prieš balsį ir po priebalsio yra minkštumo ženklas, reiškia priebalsio minkštumą, pvz., gdzie (= *gdźe) – kur, kame; kieszeń, -ni – kišenė; arba prieš balsį ir po priebalsio reiškia garsą /j/ (kuris truputį suminkština prieš jį einantį priebalsį, o n priebalsio atveju suminkština taip kaip palatalizacijos atveju).

Po s, z, c, dz ir prieš balsį raidė i yra minkštumo ženklas. Po kietų t, d, cz, dż, sz, ż, r, ch / h ir prieš balsį raidė i visada reiškia priebalsį /j/. Po priebalsių k, g ir prieš balsį raidė i reiškia /j/ kai tas balsis kitas nei e, ir minkštumo ženklą kai tas balsis e. Po priebalsių p, b, f, w, m, n ir prieš balsį raidė i reiškia arba minkštumo ženklą, arba priebalsį /j/. Priebalsiai p, b, f, w, m, k, g, ch / h nuo kitų skiriasi tuo, kad jų minkštų variantų minkštumas turbūt nesusilieja su toliau einančiu balsiu (kaip, pvz., gdzie = *gdźe), o turbūt tariamas kažkiek atskiriau, pvz., prieš balsį a tariama turbūt primenančiai i-a ar i-ja, pvz., žodyje rozmawia – jis, ji kalbasi, šnekučiuojasi.

Kai i eina po priešdėlio, po priešdėlio būna pauzelė, pvz., žodyje ziścić (z-iścić) – knyg. įvykdyti.

Nosiniai dvigarsiai

Raidės ą, ę žymi nosinius dvigarsius, bet ę žodžio pabaigoje daugiausia tariama nenosiškai, kaip paprasta lenkiška e. Pirmi šių raidžių žymimų garsų elementai yra paprasti balsiai, ą raidės – balsis o, ę raidės – e, jie iš tolesnio nosinio garso gali įgauti ir nosiškumo. Antras elementas einantis po balsio šiuose garsuose yra nosinis pusbalsis, kai toliau einantis garsas yra trinamasis priebalsis arba kai tai ą žodžio gale, pvz., ą šiose pozicijose tariama [ɔw̃] arba [ɔj̃], o ne [ɔ̃], pvz., lenkų kalbos žodžis są – yra (jie, jos), tariamas dvibalsiškai, panašiai kaip portugalų žodyje são [ˈsɐ̃w̃] (reikšmė ta pati) ir skirtingai nuo prancūzų kalbos vienbalsio nosinio garso, sont [sɔ̃] (reikšmė t. p.). Prieš sprogstamuosius priebalsius ir afrikatas nosiniai balsiai tariami kaip paprastas burninis balsis su nosiniu priebalsiu artikuliuojamu toje pačioje burnos vietoje kaip ir toliau einantis sprogstamasis priebalsis ar afrikata, pvz.: kąt [kɔnt] – kampas; gęba [ˈɡɛmba] – burna, lūpos, snukis; ręka [ˈrɛŋka] – ranka (nuo riešo, delnas su pirštais); piszący [pʲiˈʂɔnts ͡ɨ]; pieniądze [pʲeˈɲɔndz ͡ɛ] – pinigai; pięć [ˈpʲeɲtɕ ͡] – penki; jęczy [ˈjɛntʂ ͡ɨ].

Kai kuriais atvejais nosinis elementas išnyksta, ą, ę tariama o, e, pvz., piętnaście [pietnaśće], dziewiętnaście [dźewietnaśće], dažniausiai taip būna prieš l, ł, pvz., zaczął [zaczoł], zaczęli [zaczeli]. Žodžio galo nosinė ę daugumos lenkų kalbos vartotojų tariama kaip paprasta, nenosinė lenkiška e. Pasitaiko ir tarties su nežymiu nosiškumu, o pilna nazalizacija laikoma nenatūralia.

Nosiškų balsių nepasitaiko žodžio pradžioje, jei tai lėta, atidi kalba, tačiau greitoje kalboje dėl asimiliacijos bet kuris burninio balsio su toliau einančiu nosiniu priebalsiu dvigarsis prieš toliau einantį trinamąjį priebalsį, tampa nosiniu dvibalsiu, kurio pirmas elementas yra nosiškumo įgavęs balsis, o antras – nosiškas pusbalsis, pvz., žodžiuose instynkt [iw̃stɨŋkt~instɨŋkt] – instinktas; instytut – institutas, rynsztok – nutekamasis kanalas, kunsztowny – meniškas, nonsens, konstytucja, szansa – šansas, pasisekimas.

Raidė	TFA	Pavyzdys žodyje
ę	ɛ̃	węże – gyvatės
ą	ɔ̃	wąż – gyvatė

Nosinių balsių tarimas dėl supaprastinimo čia parodytas ir straipsnyje gali pasitaikyti parodytas kaip nosinis balsis, vienas balsinis nosinis elementas, nors šitokio tarimo neegzistuoja, yra dvigarsiai, kurių antras elementas yra nosinis garsas, o pirmas – paprastas burninis balsis, galintis įgauti ir nosiškumo.

Kitose slavų kalbose panašių nosinių garsų nėra, bet buvo slavų prokalbėje, ankstesnių amžių lietuvių kalboje, rašyboje ir dabar žymimų udegėle, vadinamąja nosine, ir tariamų šiandien ilgai. Šiųdienė lenkų kalbos ę /ɛ̃/ kilo iš ankstesnės trumpos /ã/, šiųdienė ą /ɔ̃/ kilo iš viduramžių ø /ã/ (buvo ilga ir trumpa), kuri buvo kilusi iš susiliejusių slavų prokalbės nosinių *ę ir *ǫ. Šiems balsiams susiliejus *ę paliko palatalizuojamąjį pėdsaką prieš šį nosinį garsą einančiame priebalsyje.

Istorinis ilgumas ir trumpumas

Lenkų kalbos balsiai ilgiu nesiskiria, balsio tarimo ilgis nesukuria skirtingos fonemos, kaip, pvz., skirtingos fonemos yra lietuvių kalbos ilgos y, ū su trumpomis i, u.

Slavų prokalbėje balsiai buvo skiriami ilgiu, ši skirtis buvo beveik išnykusi vėlyvuoju slavų prokalbės laikotarpiu, bet vakarų slavų prokalbėje, įskaitant ir lenkų kalbos prokalbę, iš naujo atsirado dėl jero subalsėjimo. Jerais vadinami du silpni balsiai, kietasis jeras (ъ) ir minkštasis jeras (ь), kurie arba išnyko arba tapo balsiais. Išnykus jerui ar kitam balsiui po balsio, tas balsis tapo ilgas, kai tas balsis po kurio ėjo išnykęs jeras ar kitas balsis, buvo jeras, tai jisai virto trumpu balsiu e. Visi kiti balsiai buvo trumpi. Minkštasis jeras paliko palatalizacijos pėdsaką, prieš jį ėjęs priebalsis yra palatalizuotas, pvz., dьnь → dzień – diena (vardininkas); dьnьmъ → dniem – diena (įnagininkas). Naujųjų balsių ilgumo sistema gerai išlaikyta čekų ir mažesniu mastu slovakų kalbose. Susidarant šiuolaikinei lenkų kalbai ilgi balsiai vėl sutrumpėjo, taip pat pasikeitė kai kurių kokybė, ó tapo /u/, ą – /ɔ̃/.

ilgos balsės (seniau)		trumpos (dabartinės)
ā / á	→	a (tarmėse ir o)
ē / é	→	e (tarmėse ir y arba i)
ȳ / ý, ī / í	→	y, i
ō / ó	→	ó /u/
ū / ú	→	u /u/
ilga /ã/	→	ą /ɔ̃/

Garsas /u/ ankstesniais laikais buvęs ilga /o/ rašyboje tebeskiriamas kaip ó. Ankstesniais laikais buvusi ilgoji /e/ raide é žymėta iki devyniolikto amžiaus, o buvusioji ilgoji /a/ neberašyta á jau anksčiau. Tokia pailgėjusi o sutrumpėjusi tapo garsu u, šie du garsai yra artimi, pvz., lie. vakarų aukštaičiuose yra tarmių kur o tariamas artimai garsui ū, pvz., žodžio sprogti tarimas panašus į [sprūgti], sprogo – [sprūgū] ar, jei patrumpinamas nekirčiuoto garso tarimas, [sprūgu]; dar toks variantas yra žodžio kažkodėl tarimas [kažkudėl].

Balsis pailgėdavo ar likdavo pailgėjęs uždaruose skiemenyse, tai yra besibaigiančiuose priebalsiu, kai tas skiemuo paskutinis, ir, kai tas skiemuo ne paskutinis, besibaigiančiuose priebalsiu ir kur tolesnis skiemuo prasideda priebalsiu, skiemenų sandūra yra tarp priebalsių. Šitokiose padėtyse pailgėję balsiai, kurie pasikeitė ir kokybiškai, yra o /o/ ir ę /ɛ̃/ (← */ã/), šiandienėje kalboje jie kaitosi su atitinkamai ó /u/, ą /ɔ̃/. Jų kaita atitinkamose padėtyse vyksta kaitant žodžius fleksijomis, išvedant vedinius, pvz., rogъ → róg – kampas; ragas; rogъmъ → rogiem – kampu; ragu; dãbъ → dąb – ąžuolas; dãbъmъ → dębem – ąžuolu. Šiuos balsius o, ę / ó, ą žodžiai turi nebūtinai pagal skiemens atvirumą / uždarumą, pvz.: piąty – penktas; pięć – penki; prąd (kl. prądu) – srovė; róża – rožė; ir t. t.

Paskutinis skiemuo, kur balsis pailgėdavo pagal minėtas taisykles, susidaro vyr. g. ir mot. g. priebalsinio kamieno daiktavardžių vns. vard., mot. ir bevard. g. dgs. klm. linksniuose, veiksmažodžių liepiamojoje nuosakoje, būt. laiko vns. trečio asmens formoje (ę / ą atveju, visose vyr. g. vns. formose). Į šį lenkų kalboje vykusį pailgėjimą kažkiek panašumo gal turi lotynų kalboje vykęs pailgėjimas balsiams, kai po jų ėjo tik priebalsiai ir vienas priebalsių išnyko, pvz., (pateikiamos formos: vns. vard., klm.), mōns – kalnas (< monts), montis, frōns – kakta, priešakys, frontis, studēns (< students) – studijuojantis, studentis.

Paskutinio uždaro skiemens atveju o, ę keičiasi į atitinkamai ó, ą vyr. g. vn. ir mot. g. priebalsinio kamieno daiktavardžių vn. vardininke, kai tas skiemuo baigiasi b, w, d, dz, z, ż / rz, dź, j, g, ł, kartais ir r, l (pvz., spód – apačia, kl. spodu; sól – druska, kl. soli; pavyzdys prieš kitokį priebalsį: skręt – vingis; pasisukimas), o mot. ir bevard. g. dg. kilmininke prieš bet kurį priebalsį. Įvairūs pavyzdžiai: główny – pagrindinis (głowa – galva); mózg (mózgu) – smegenys; rózga – rykštė, vytelė; wiewiórka – voverė. Yra žodžių kur kaita nevyksta, visur, ir atviruose skiemenyse, yra ą, ó, pvz.: prąd (prądu) – srovė. Yra daiktavardžių, turinčių šaknies ó (pvz., ogród – daržas; sodas; parkas; wóz (wozu) – vežimas; dwór (dworu) – dvaras; kiemas), vedinių su tuo pat balsiu ir atvirame skiemenyje: ogródek – sodelis; wózek – vežimėlis; podwórze – kiemas; kai yra ir róg – kampas; ragas : rożek; wór – maišas (didelis) : worek – maišas; nóż – peilis : nożyk. Kur vedinys uždarame skiemenyje neturi ą, ó, pvz.: mięsny – mėsos, mėsiškas (mięso – mėsa). Nepriklausomai nuo skiemens atvirumo visada vienodas priesagos ów garsas ó, pvz., ołówek (kl. ołówka) – pieštukas; ciężarówka – sunkvežimis.

Priebalsiai

	Abilūpiniai	Lūpų dantiniai	Alveoliniai	Retrofleksiniai	Viduriniai	Gomuriniai	Glotaliniai
Nosiniai	m /m/		n /n/		ń /ɲ/	(/ŋ/)
Sprogstamieji	p /p/   b /b/		t /t/   d /d/			k /k/   g /ɡ/
Afrikatos			c /ts ͡/   dz /dz ͡/	cz /tʂ̠ ͡/   dż /dʐ̠ ͡/	ć /tɕ ͡/   dź /dʑ ͡/
Pučiamieji		f /f/   w /v/	s /s/   z /z/	sz /ʂ̠ /   ż, rz /ʐ̠ /	ś /ɕ/   ź /ʑ/	ch, h /x/   (ch, h /ɣ/)	(/ɦ/)
Virpamieji			r /r/
Aproksimantai			l /l/		j /j/	ł /w/

Pastabos:

• Keli vienodi su lietuvių kalba priebalsiai rašomi kitaip: cz - č, dż - dž, sz - š, ż - ž (tokį pat garsą /ž/ reiškia ir rz), w - v.
• Glotalinis /ɦ/ (kaip lietuvių h) pasitaiko rytiniame Lenkijos krašte ir Aukštutinėje Silezijoje, o bendrinė kalba ir kitos tarmės šio garso nuo /x/ neskiria, raidės ch, h žymi tą patį garsą /x/. Taip pat skambančių skirtingos prasmės ir rašybos žodžių pvz.: hełm – šalmas, Chełm – Chelmas (s. lenkų chełm – kalva); hoży – stiprus, sveikas; chorzy – sergantys (vyr. g. vyr. asmens reikšmė, dg. vard.; vn. vard.: chory).
• Fonemai /x/ (žymi ch, h raidės) be dusliosiojo varianto [x] yra ir skardintas [ɣ], ištariamas, kai po /x/ eina skardusis priebalsis (t. p. ir jei kitame žodyje), pvz., dach [dax] – stogas, bet dach domu [daɣ dɔmu] – namo stogas
• Raidės ż ir rz žymi tą patį garsą /ž/, šie garsai skyrėsi istoriškai, rz kilo iš palatalizuoto kietojo r. Taip pat skambančių skirtingos prasmės ir rašybos žodžių pvz.: morze – jūra, może – gal; jis, ji gali. Yra tarmių, kur rz ir ż tariami skirtingai. Kartais raidžių derinys rz susidaro ir iš dviejų šalimų garsų, pvz.: marznąć [marznońć] – šalti (plg. ru. мёрзнуть – eig. šalti); zmarzlina – pašalas; mierzić [mʲerźić] – kelti pasibjaurėjimą, šleikštulį (plg. ru. мерзость, -и – niekšiškumas, niekšybė); obmierzły – pasibjaurėtinas; superzespół – supergrupė. Dar iš dviraidžių reiškiančių garsinį vienetą (nebūtinai vieną garsą – afrikatos susideda iš dviejų, bet tie du elementai visada vienete, kartu) atskirai tariami deriniai gali susidaryti garsams d-z, d-ż, d-z(i), kai žodžio priešdėlis baigiasi d, o šaknis prasideda z / ż / z(i). Tariant tarp priešdėlio ir žodžio susidaro pauzelė.
• Priebalsio ł /w/ (tariamas kaip u žodžiuose, pvz., Europa, auto) senesnis tarimas buvo /ɫ/, kaip, pvz., lie. žodyje laukas. Dabar ł tariama /ɫ/ rytiniame Lenkijos krašte.
• Gomurinis garsas /ŋ/ yra kai nosinis dvigarsis eina prieš k, g, ch / h, pvz., ręka – ranka (nuo riešo delnas su pirštais).
• Priebalsiai /ɲ/, /tɕ ͡/, /dʑ ͡/, /ɕ/, /ʑ/ yra alveoliniai - viduriniai / alveoliniai - palataliniai. Lietuvių kalboje tapačių garsų nėra, gal išskyrus n, pvz., žodyje niekas jisai gal toks pats kaip ir lenkų ń / n(i).

Fonetinė rašyba:

• Retrofleksiniai priebalsiai taip pat rašomi su /ʃ/, /ʒ/.
• Kaip atskiros fonemos gali būti išskirti minkštieji gomurinių k, g variantai /kʲ/, /ɡʲ/ ir dar /xʲ/. Garsai k, g, išskyrus padėtis prieš balsius /y/, /e/, kur būna vien tik minkšti (taigi, /y/ tariama ir rašoma /i/, e rašoma ie), yra visada kieti, išskyrus dar prieš ę, ą, kur gali pasitaikyti minkšti, pvz., giąć [gʲońć] – lenkti, riesti; glamžyti. Garsas /x/ yra visur vien kietas, išskyrus prieš garsą i / y, kur pasitaiko ne tik kietas (chy, hy), bet ir minkštas (chi, hi). Minkšti /kʲ/, /ɡʲ/, /xʲ/ gali būti parašyti ir /c/, /ɟ/, /ç/.

Dvigubi priebalsiai tariami arba dvigubai arba pailgėjusiu tarimu, pvz., panna ([panna] arba [pan.a]) – panelė, mergina; sienny – šieno, šieninis.

Šnekamojoje lenkų kalboje garsai w, t, ł tarp dviejų priebalsių ir ł žodžio gale po priebalsio praleidžiami, pvz., jabłko [jabko] – obuolys; poszedł [poszed] – jis nuėjo; wszystko [fszysko] – viskas; pierwszy [pjerszy] – pirmas, pirmasis. Priešdėlis ć netariamas šiuose žodžiuose: pięćdziesiąt – penkiasdešimt; sześćdziesiąt – šešiasdešimt; dziewięćdziesiąt – devyniasdešimt; pięćset – penki šimtai; sześćset – šeši šimtai; dziewięćset – devyni šimtai.

Kietieji ir minkštieji

Priebalsiai yra kietieji ir minkštieji, palatalizuoti. Palatalizuojamas kietas priebalsis gali tapti vienu iš kelių garsų variantų, pvz., kietas priebalsis /t/, tapdamas minkštu savuose žodžiuose keičiasi į afrikatą ć / c(i) /tɕ/, o iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose gali pasitaikyti ir minkštas /tʲ/. Lietuvių kalboje atitinkamose padėtyse minkštas t yra /tʲ/, pvz., žodyje tikras, kai kietas variantas yra, pvz., žodyje tas. Lietuvių kalbos minkštas č, dzūkų tarmėje c, yra atsiradęs vietoje tj, lenkų kalboje iš tj yra atsiradę tie patys priebalsiai, cz ir c, bet jie dabar yra kieti (iš pradžių buvo minkšti).

Iki susiformuojant lenkų kalbai įvyko kelios palatalizacijos, kai prieš priekinius balsius (kaip i, e), o kartais ir po, kur priebalsis buvo minkštas, pasikeitė to priebalsio artikuliacija. Priekiniams balsiams atsiradus iki tol nebūtose vietose, buvę nepalatalizuoti priebalsiai vėl galėjo patirti artikuliacijos pasikeitimą. Tokie dėl palatalizacijos atsiradę priebalsiai vėliau galėjo tapti kietais. Keturios palatalizacijos įvyko slavų prokalbėje (kiekviena pakeitė po kelis priebalsius), ir dar dvi lenkų ir baltarusių kalbose. Lietuvių kalboje prieš istorinį j yra pasikeitę d, t į dž, č. Rašyboje po kietų priebalsių einantys balsiai rašomi y, a, e, o, u, ę, ą (bet i po l ir i, ie po k, g), po minkštų rašomi i, ia, ie, io, iu, ię, ią (bet be minkštumo ženklo po j, nes šis priebalsis yra minkštas ir savimi rodo minkštumą). Žiūrėti skyrelį rašybos taisyklės.

Priebalsių sugrupavimas pagal kietumą / minkštumą ir jų tarpusavio kaitymąsi žodžio formose priklausomai nuo padėties:

kieti (ir dabar, ir seniau)

zd

d

g

(h)

z

t

k

ch

s

n

ł

r

m

b

p

w

f

kieti, buvę minkšti

żdż

ż    / ż    / ż

cz  / cz

sz  / sz

l

rz

dz  / dz

c    / c

minkšti, buvę kieti

gi

ki

minkšti (ir dabar, ir seniau)

źdź ździ

dź dzi

ź zi

ć ci

ś si

ń ni

li

j

mi

bi

pi

wi

fi

• Skliausteliuose čia įrašytas h /ɦ/ (balso klosčių) nuo /x/ skiriamas tik rytiniame Lenkijos krašte ir Silezijoje. Raidės ch ir h žymi vieną garsą /x/, čia lentelėje įrašyta tikta ch (bet lygiai tą patį reiškia ir h). Savos kilmės žodžiuose raidė h (/x/ < /ɦ/) rašoma ten, kur garsas /x/ kaitosi su /ɡ/, pvz., waga – svarstyklės; svoris; wahadło – švytuoklė.
• Garsas dż /dž/ susidaro tiktai junginyje żdż ir dar keliais atvejais: deszcz – lietus, klm. dżdżu; keli šio žodžio vediniai, dżdżyć – lynoti; dżdżysty – lietingas, darganotas, dżdżownica – sliekas.
• Po priebalsio einanti raidė i reiškia arba balsį /i/, arba, kai toliau eina balsis, minkštumo ženklą arba daugeliui priebalsių gali reikšti dar priebalsį /j/. Abiem atvejais prieš tai einantis priebalsis yra palatalizuotas.
• Lentelėje atskirai įrašyti minkšti kietų priebalsių g, k variantai, esantys tiktai ir būtinai prieš balsius /i/, /e/, taigi, tariama / rašoma i, ie, niekada netariama / nerašoma y, e. Dar minkšti k, g gali pasitaikyti prieš ę, ą, pvz., giąć [gʲońć] – lenkti, riesti; glamžyti. Visose kitose fonologinėse padėtyse k, g yra kieti. Minkšti dar gali būti iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose prieš balsį /i/ (normaliai po jų eina tiktai /y/) kietieji /d/, /t/, /z/, /s/ (nevirsdami dź, ć, ź, ś, nors šitaip va gali būti tariami ir iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose), /r/, /tʂ̠ ͡/, /x/, /cʲ/, /dzʲ/, /czʲ/, /dżʲ/, /szʲ/, /żʲ/. Kadangi tai reti atvejai, pasitaikantys tik iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose prieš /i/ ar savuose onomatopėjiniuose žodžiuose, pvz., chichot – krizenimas, toks tarimas lentelėje neparodytas.

Kieti priebalsiai tariami kietai ir po minkšto priebalsio, pvz., r žodyje śruba – varžtas, sraigtas, kur prieš jį eina minkštas ś. Pavyzdžiai: kończyć – baigti; wyraźny – aiškus, raiškus; ir t. t. Lietuvių kalboje abu priebalsiai būtų arba minkšti, arba kieti. Lenkų kalboje vienam priebalsiui tam tikroje padėtyje tapus minkštam prieš jį einantis priebalsis irgi keičiasi turbūt tik kai tas priešais einantis priebalsis yra s, pvz., pismo – raštas; rašysena; periodinis leidinys; viet. piśmie. Kitų priebalsių atvejais nesikeičia, pvz.: altruizm, viet.-šauk. altruizmie; pełny – pilnas; neribotas; vyr. g. dg. vard. asm. forma: pełni.

Kietų dantinių-alveolinių t, d, s, z, n palatalizuoti / minkšti variantai savuose žodžiuose yra priekinio gomurio atitinkamai ć, dź, ś, ź, ń, pvz., pismo – raštas, ir viet. piśmie. Šie priekinio gomurio / palataliniai priebalsiai gali eiti ir prieš kietai tariamą priebalsį. Jie yra rašomi su akūto ženklu kai eina prieš priebalsius ar žodžio gale: ć, dź, ś, ź, ń; su minkštumo ženklu i, kai eina prieš balsius, pvz., pavyzdžiai su e: cie, dzie, sie, zie, nie [= će, dźe, śe, źe, ńe] (dzień – diena; siano – šienas); be papildomų ženklų kai eina prieš balsį i: ci, ni, si, zi, dzi [= ći, dźi, śi, źi, ńi] (dziś – šiandien; dabar; kosić – pjauti). Priebalsis j visada minkštas.

Kiti priebalsiai minkšti gali būti tik prieš balsį. Minkštumui rašyboje reikšti prieš tą balsį prirašomas minkštumo ženklas i, išskyrus jei tas balsis yra i, kur pats balsis suminkština prieš jį einantį priebalsį (dvi ii reiškia garsus [iji] arba [ji]). Fonetinėje rašyboje šitokie palatalizuoti priebalsiai gali būti žymimi raidele ʲ.

Kietų abilūpinių ir lūpinių-dantinių priebalsių p /p/, b /b/, f /f/, w /v/, m /m/ palatalizuoti variantai yra p(i) /pʲ/, b(i) /bʲ/, f(i) /fʲ/, w(i) /vʲ/, m(i) /mʲ/ (i po jų žymi arba balsį /i/, arba, jei toliau po i raidės eina balsį žyminti raidė, minkštumo ženklą arba priebalsį /j/).

Po priebalsių p, b, f, w, m, n ir prieš balsį raidė i reiškia arba minkštumo ženklą, arba priebalsį /j/. Priebalsiai p, b, f, w, m, k, g, ch / h nuo kitų skiriasi tuo, kad jų minkštų variantų minkštumas turbūt nesusilieja su toliau einančiu balsiu (kaip, pvz., gdzie = *gdźe), o turbūt tariamas kažkiek atskiriau, pvz., prieš balsį a tariama turbūt primenančiai i-a ar i-ja, pvz., žodyje rozmawia – jis, ji kalbasi, šnekučiuojasi.

Kieti užpakalinio gomurio priebalsiai g, k prieš balsius /i/ - /y/, /e/ būna vien tik minkšti, po jų niekada nėra tariama ir rašoma y /y/, e, o yra i /i/, ie. Deriniai ky, gy, ke, ge rašyboje gali egzistuoti tik žodžiuose iš kitų kalbų, pvz., kebab, bet tariama vis viena minkštai.

Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose prieš balsį /i/ ir priebalsį /j/ (abiem atvejais rašoma i, bet po c, s, z garsas /j/ rašomas j) gali būti ir kietųjų t, d, s, z, c, dz, cz, dż, sz, ż, r, ch / h minkšti variantai:

• tʲ, dʲ, sʲ, zʲ; pvz., žodžiuose sinus, sinolog, sigma, silos, zin, tariami kaip, pvz., lie. žodžiuose sirpti, zylė, nevirtę į palatalinius ć, dź, ś, ź, kaip atsitiktų savuose žodžiuose. Tačiau ir iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose prieš balsį i šie priebalsiai dažniau virsta minėtais palataliniais priebalsiais. Pavyzdžiai prieš garsą /j/: tiara, diabeł, dieta.
• cʲ, dzʲ, czʲ, dżʲ, szʲ, żʲ, rʲ, xʲ (/ç), pvz., cito, circa, Rita; prieš garsą /j/: awaria, liana, ażio, Maria, glediczia, marchia, hiena. Savuose žodžiuose šie priebalsiai būna tik kieti, i garso po jų savuose žodžiuose atveju, tas garsas yra kietas /y/. Šie priebalsiai, išskyrus r, ch / h yra kažkada atsiradę iš kitokios kokybės priebalsių aniems suminkštėjus ir iš pradžių buvę minkšti. Kadangi atsiradę iš pradžių jie buvo minkšti, dabar vadinami istoriškai minkštaisiais.

Kieti priebalsiai, kurie istoriškai buvo minkšti, (ż)dż, dz, ż, c, cz, sz, l, rz, atsirado iš ir dabar, ir tada kietų priebalsių (z)d, d, g, (h), z, t, k, ch, s, ł, r, kai po šių ėjo j ar priekinės eilės balsis. Priebalsiu sz virto palatalizuoti s, ch /x/; ż – z, /ɦ/, g; c – k, t; dz – g, /ɦ/; cz – k, t; (ż)dż – (z)dz; l – ł, rz – r. Gali pasitaikyti žodžių kurie turi abu variantus, pvz, ksiądz – kunigas (plg, vok. König, suom.-est. kuningas, lie. kunigas), kurio paskutinis priebalsis vienaskaitos linksniams yra dz, o daugiskaitos – ż, pvz, księża, księży ir t. t.

Afrikatos

Galima išskirti tris eiles švilpiamųjų bei šnypščiamųjų priebalsių ir afrikatų z, s, dz, c; ż, sz, dż, cz; ź, ś, dź, ć. Yra tarmių, pvz., mozūrų, kur vietoje ż, sz, dż, cz tariama z, s, dz, c, kaip lietuvių kalboje dzūkų tarmėje.

Be afrikatų c, ci / ć, dz, dzi / dź, cz, dż, dar yra dviejų garsų junginių t-s, t-si / ś, t-sz / rz, d-z, d-zi / ź, d-ż / rz. Pavyzdžiai: czysta [ˈtʂ ͡ɨsta] – švari; ir trzysta [ˈt.ʂɨsta] – trys šimtai; dżem [dʐ ͡ɛm] – džemas; ir drzemka [ˈd.ʐɛmka] – snaudulys. Yra dviejų afrikatų grupių, pvz., dżdżownica – sliekas; czczy – tuščias, bergždžias.

Fonologinio vieneto nesudarantys junginiai dz, dż, dź atsiranda priešdėlių, kurie baigiasi d, ir žodžio pradžios z sandūroje, pvz., przedzimie – priešžiemis, odzew – atsiliepimas, atsakas; ir pan.

Pavyzdžiai žodžiuose

Rašyba	TFA	Pavyzdys žodyje	Rašyba	TFA	Pavyzdys žodyje
b	b	bas – bosas (balsas, instrum.)	w	v	wór – krepšys
p	p	pas – diržas; juosta	f	f	futro – kailiniai; kailis
m	m	masa – masė	j	j	jutro – rytojus
n	n	noga – koja	ń / n(i)	ɲ	koń – žirgas
d	d	dom – namai; namas	dź / dz(i)	dʑ ͡	dźwięk – garsas
t	t	tom – tomas	ć / c(i)	tɕ ͡	ćma – kandis
z	z	zero – nulis	ź / z(i)	ʑ	źrebię – kumeliukas
s	s	sum – šamas	ś / s(i)	ɕ	śruba – varžtas; sraigtas
g	ɡ	gmin – liaudis	g(i)	ɡʲ	gips – gipsas
k	k	kmin – kmynas, buk – bukas	k(i)	kʲ	kiedy – kada
h / ch	x	hak – kablys, chór – choras	h(i) / ch(i)	ç / xʲ	historia – istorija, chichot – kikenimas
l	l	pole – laukas	l(i)	ʎ	liść – lapas (medžio)
ł	w	mały – mažas, łaska – malonė	r	r	krok – žingsnis
ż / rz	ʐ	żona – žmona, rzeka – upė	sz	ʂ	szum – ūžesys
dż	dʐ̠ ͡	dżem – džemas	cz	tʂ̠ ͡	czas – laikas
dz	dz ͡	dzwon – skambutis	c	ts ͡	co – kas

Be čia parodytų minkštų priebalsių dar minkšti prieš balsius gali būti ir bʲ, pʲ, wʲ, fʲ, mʲ; iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose prieš balsį i gali pasitaikyti ir minkšti dʲ, tʲ, zʲ, sʲ, rʲ, żʲ, szʲ, dżʲ, czʲ, dzʲ, cʲ, (čia parodytas) xʲ (ç) (pvz., minkštas /ç / xʲ/ gali pasitaikyti ne tik iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose, bet ir savuose onomatopėjiniuose, pvz., chichot). Priebalsiai g, k yra visada kieti, išskyrus prieš garsus i / y, e (rašoma ir tariama i, ie, niekada nerašoma ir netariama y, e), kur visada minkšti.

Rašybos taisyklės

Rašyboje po kietų priebalsių einantys balsiai rašomi y, a, e, o, u, ę, ą (bet i po l ir i, ie po k, g), po minkštų rašomi i, ia, ie, io, iu, ię, ią (bet be minkštumo ženklo po j, nes šis priebalsis yra minkštas ir savimi rodo minkštumą).

• Minkštieji priebalsiai rašomi su akūtu kai eina prieš priebalsius ar žodžio gale: ć, dź, ś, ź, ń; su minkštumo ženklu i, kai eina prieš balsius, pvz., pavyzdžiai su e: cie, dzie, sie, zie, nie [= će, dźe, śe, źe, ńe] (dzień – diena; siano – šienas); be papildomų ženklų kai eina prieš balsį i: ci, ni, si, zi, dzi [= ći, dźi, śi, źi, ńi] (dziś – šiandien; dabar; kosić – pjauti). Priebalsis j visada tariamas tik minkštai, o rašyboje po jo rašomi balsiai be minkštumo ženklo, nes j esant tik minkštam, nėra reikalo dar papildomai rodyti minkštumo. Balsis /i/ po j rašomas kaip ir tariamas, i.
• Priebalsiai k, g yra kieti, išskyrus prieš priekinius garsus i, e, todėl šie rašomi i, ie, (ne y, e, kurie būtų tariami kietai), pvz., próg (kl. progu) – slenkstis, viet. progiem, dg. vard.-gal. progi.
• Po kietų priebalsių rašoma y, a, e, o, u, ę, ą, nerašoma i, ia, ie, io, iu, ię, ią. Istoriškai minkštieji priebalsiai yra kieti (iš pradžių, atsiradę, buvo minkšti), po jų balsiai rašomi kaip ir po kitų kietų priebalsių: y, a, e, o, u, ę, ą, nerašoma i, ia, ie, io, iu, ię, ią. Bet po raidės l rašoma ir tariama i, o kiti balsiai taip pat kaip ir kitiems istoriškai minkštiesiems, be minkštumo ženklo. Garso /l/ tarimas prieš i žymimas /ʎ/. Priebalsis l einantis ne prieš balsį /i/, yra truputį kitoks nei lietuvių l žodyje, pvz., laukas (/ɫ/), turbūt palatališkesnis, bet ir ne toks minkštas kaip padėtyje prieš balsį /i/, kaip, pvz., žodžiuose liść /ʎ/ – lapas, lie. lieti.

Linksniai su balsiu /i/ po /j/ ar minkšto priebalsio

Kai vn. vardininko galūnė yra -ia, linksniuojamosios galūnės besibaigiančios balsiu /i/ yra -i arba -ii. Kai vn. vard. galūnė rašoma -ja, linksniuojamosios galūnės besibaigiančios balsiu /i/ rašomos -ji po priebalsių (tai yra s, z, c), -i /ji/ po balsio.

• Po s, z, c einantis priebalsis /j/ rašomas j, todėl po šių priebalsių ir /j/ galūnės su i rašomos -ji, pvz.: stacja, stacji.
• Po p, b, f, w, m savuose ir kaip savais tapusiuose žodžiuose rašoma -i ir tariama /i/. Paimtuose iš kitų kalbų žodžiuose rašoma -ii, tariama /ji/. Pvz.: słupi, głębi, hrabi, murgrabi, skrobi, ziemi; parafii [parafji / parafi]; ramia – bemerija (gėlė), ramii [ramji]; hemoterapii; Kolumbii; filozofii; szałwii.
• Po n rašoma -i, jei vardininko -nia tariama [ńa] (savuose žodžiuose), ir rašoma -ii /ji/, jei vardininko -nia tariama [nja] (iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose), pvz.: dyni, jaskini, pustyni, babuni, Gdyni, Oruni, bieżni, drewutni, palarni, łaźni, palmiarni, skoczni, uczelni, wartowni, zecerni; aronii, dystonii, harmonii, ironii, linii, opinii, Danii, Kalifornii, Polihymnii.
• Po t, d, r, l, k, g, ch, tai yra paimtuose iš kitų kalbų žodžiuose, rašoma -ii; apatii, empatii, kwestii, sympatii, Normandii, Holandii.
• Kai /j/ yra tarp balsių: nadzieja – nadziei [nadźeji]; kolej – kolei [koleji]; żmija – gyvatė, żmii [żmiji].

Iš kitų kalbų paimtiems daiktavardžiams vn. vardininke besibaigiantiems -ja ir -ia, vn. ir dg. kilmininko linksniai sutampa ir jei gali susidaryti dviprasmybė, dg. kilmininko galūnes -ji, -ii po priebalsių c, s, z, t, d galima pakeisti galūne -yj, o po likusių priebalsių – galūne -ij. Pvz., tej partii - tych partii / partyj; tej akademii - tych akademii / akademij. Tačiau tokių galūnių vartojimas labai ribotas. Kai daiktavardis turi tik daugiskaitą, tokios galūnės išvis nenaudojamos, pvz, ferie – atostogos, ferii; bakalie – džiovinti vaisiai, bakalii; wakacje – atostogos, wakacji.

Priebalsio j rašyba ir tarimas

Priebalsis /j/ rašyboje žymimas raide j arba i, nežymimas tarp balsių, kai antras jų /i/. Raide j rašoma žodžio pradžioje prieš balsį (taip pat ir po priešdėlio), po balsio, tarp balsių (bet kai antrasis balsis yra /i/, tarpbalsinis priebalsis /j/ rašte nepažymimas), po priebalsių c, s, z, pvz., kolacja – vakarienė; komunikacja – susisiekimas; misja – misija, pasiuntinybė; okazja – proga; priežastis; jesień – ruduo; jądro – branduolys; odjąć – atimti; atskaičiuoti; zdjąć – nuimti; podjudzić – sukiršinti, supjudyti; objechać – apvažiuoti; bajka – pasaka; pejcz – vytelė, šmaikštis; majster – meistras; pejzaż – peizažas; kraj – kraštas, šalis; kolej – geležinkelis; dalej – toliau; lejek – piltuvėlis; įdubimas; czytają – jie, jos skaito. Gali pasitaikyti vienas kitas iš kitų kalbų paimtas žodis kur išlaikoma originali dvibalsio su i rašyba (tariama /j/): mozaika, koine.

Kartais j dar rašoma po cz, sz: welwiczja, glediczja (arba welwiczia, glediczia). Gali pasitaikyti įvairiuose iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose: babeszjoza; Banja Luka; Chjeno-Piast; Oranjestad; Trietjakow; Tanjug.

Pavyzdžiai kur priebalsis /j/ yra tarp balsių kai antrasis jų yra /i/: maić [majić] – kaišyti, puošti gėlėmis, žalumynais; odzwyczaić (eig. odzwyczajać) – atpratinti; szyi – žodžio szyja – kaklas, vn. kl., naud., viet.; żmii – žodžio żmija – gyvatė, vn. kl., naud., viet.; statui – žodžio statua – statula, vn. kl., nd., viet., dg. kl.; statuy – vn. kl., dg. vard., gal.; kofeina (mot. g.) – kofeinas; stoik – stoikas; boisko – aikštelė; bonsai.

Po kietų p, b, f, w, m, n, t, d, cz, dż, sz, ż, r, l, k, g, ch / h ir prieš toliau einantį balsį einančiam /j/ garsui reikšti rašoma i. Daliai šių priebalsių po jų ir prieš toliau einantį balsį esanti parašyta i suprantama vienareikšmiškai, tik kaip /j/, bet tiems kurie savuose žodžiuose prieš balsį gali būti ir minkšti, po jų parašyta i gali reikšti arba /j/, arba minkštumo ženklą. Savuose žodžiuose prieš balsį kieti arba minkšti gali būti priebalsiai p, b, f, w, m, n. Iš kitų kalbų paimtuose ir dalyje savos kilmės žodžių po jų ir prieš toliau einantį balsį parašyta i reiškia /j/, pvz.: rewia – paradas; reviu; ramia (vn. gal. ramię) – bemerija (gėlė); mania – manija; kopia; parafia – parapija; wiata – stogas; biada – vargas, bėda; miara – matas; dydis. Šiuo atveju taip pat gali būti tariama ir be priebalsio /j/, o tik suminkštėjusiu kamiengalio priebalsiu. Minkštumo ženklą po šių priebalsių ir prieš toliau einantį balsį raidė i reiškia savuose žodžiuose: trzewia – viduriai, žarnos; ramię – petys; ranka; biel (kl. bieli) – baltumas; wieś (kl. wiesi) – kaimas; Mania – Marytė; miasto – miestas; biodro – strėnos; piasek – smėlis, smiltys; cierpieć – kęsti, kentėti.

Kieti priebalsiai k, g būna vien minkšti prieš balsius /i/ - /y/, /e/ taigi, /y/ tariama ir rašoma i, /e/ tariama ir rašoma ie, niekada nerašoma kietai tariami y, e. Dar minkšti k, g gali pasitaikyti prieš ę, ą, pvz., giąć [gʲońć] – lenkti, riesti; glamžyti. Prieš kitus balsius nei e (ir dar kartais ę, ą) po k, g parašyta i bus suprantama vien kaip /j/. Pavyzdžiai: kiur, magia.

Po priebalsių t, d, cz, dż, sz, ż, r, l, ch / h /x/ ir prieš toliau einantį balsį parašyta i visada reiškia garsą /j/, nes šie priebalsiai visada kieti (išskyrus prieš balsį /i/, kuris po jų pasitaiko iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose, gali pasitaikyti onomatopėjiniuose, pvz., chichot), minkštumo ženklas jiems nereikalingas. Pavyzdžiai: dalia, kalia, liana, dieta, Indianie, tiul, kutia, Maria (kai reiškia dievo motiną gali būti ir Maryja), hieroglif, awaria, ażio.

Nekirčiuotame skiemenyje, einančiame anksčiau kirčiuoto, palatalizuotą ch, h /xʲ/ kai kurie kalbos vartotojai taria be /j/, pvz., hierarchia gali būti tariama [xʲeraxja] vietoje [xjerarxja], kai kirčiuotame skiemenyje ar toliau kirčiuoto visada bus [xj], pvz., hiena [xjena].

Joto tarimas dingsta ar dingo po priebalsių grupių, pvz., armia, szałwia. Šitaip atsiranda linksnių su balsiu /i/ rašybos ir tarimo neatitikimas: rašoma pagal ankstesnį tarimą armii [armji], szałwii [szałwji], o tariama [armi], [szałwi]. Tarimas su /j/ gerai išlaikytas šalių, žemių pavadinimuose, pvz., Arabia, Hiszpania, Kenia, Norwegia, Szwabia, ir mažiau naudojamuose žodžiuose. Priebalsis /j/ gali ne tik nunykti liekant prieš jį ėjusio priebalsio minkštumui, bet ir atsirasti retai naudojamuose savuose žodžiuose, kur anksčiau kamiengalio priebalsis buvo tik palatalizuotas, šitaip irgi atsiranda neatitikimas tarp rašybos ir tarimo, pvz., konopie dg. – kanapė, tariama [konopje] vietoje taisyklingo [konopʲe], taisyklinga kilmininko rašyba laikoma konopi, bet dažnai parašoma pagal tarimą: konopii.

Yra žodžių kur tarimas kaitaliojasi ar forma be /j/ vyrauja nepaisant rašybos, pvz., senesnės kartos žmonės gali sakyti [bijologja], nors toks tarimas nelaikomas taisyklingu, dažnai sakoma [bjologja], bet įsigalintis vartojimas yra [bʲologja] (vien tik su palatalizacija). Panašiai šalia senesnio maniak [mańjak] sakoma [mańak], bet yra ir mania [mańja]. Šalia senesnio kiosk [kjosk], vis dažniau sakoma [kʲosk].

Kirtis

Kirtis pastovus antrame nuo galo skiemenyje, pvz., zrobił – padarė (jis), zrobili – padarė (jie). Yra ir kitokių atvejų:

• veiksmažodžiuose; būtojo laiko dgs. pirmo ir antro asmens formoms, pvz., zrobiliśmy – padarėme, zrobiliście – padarėte; veiksmažodžio formos su tariamosios nuosakos priesaga -by- (iš pagalbinio veiksmažodžio być – būti), pvz., zrobiłbym – padaryčiau; dgs. pirmo ir antro asmens formoms kirtis išeina ant ketvirto nuo galo skiemens, pvz., zrobilibyśmy – padarytume. Šitokie atvejai susidaro prijungiant atskirą formą, pvz., dar: Kogo-ście zobaczyli? (šnekamojoje kalboje Kogo zobaczyli-ście?) – Ką tokį matei? Tokios prijungtos formos gali būti imamos suprasti kaip priesagos ir kirčiuojamas priešpaskutinis žodžio skiemuo, nors kai kurių tai gali būti laikoma netaisyklingu kirčiavimu: zrobiliśmy, zrobiłbym, zrobilibyśmy.
• vardažodžiuose; lotyniškuose ir kitų kalbų žodžiuose: matematyka, fizyka, muzyka, statua, ryzyko. Šitoks kirčiavimas kontraste su pagrindinės taisyklės kirčiavimu gali būti panaudotas pažymėti skirtingą prasmę, pvz., muzyka gali reikšti pop muziką, o muzyka klasikinę, bet nebūtinai, tokia prasmės skirtis yra tik pasirinktinė. Šnekamojoje kalboje visi šie žodžiai gali būti kirčiuojami ir antrame nuo galo skiemenyje. Tolesnis nei antras skiemuo kirčiuotas dar gali pasitaikyti sudėtiniuose žodžiuose, pvz., czterysta – keturi šimtai, osiemset – aštuoni šimtai, dziesięćkroć – dešimt kartų, dešimteriopai; w ogóle.
• paskutinis skiemuo, pasitaiko formose be linksniuojamos galūnės, pvz., vyr. vns.: eksmąż, wicemistrz, dgs. klm.: eksżon (eksžmonų), akurat (pastarasis pavyzdys pabrėžtesnio raiškumo nei įprasto kirčiavimo ant antro nuo galo skiemens);

Priešdėlis su toliau einančiu vienskiemeniu asmeniniu įvardžiu ar bet kokiu vienskiemeniu žodžiu, neigimo dalelė nie su toliau einančiu vienskiemeniu žodžiu suprantama kaip vienas žodis ir todėl atitinkamai kirčiuojama: nade mną – prieš mane, nie ma – nėra (neturi). Tai negalioja sutrumpintoms iš dviskiemenės formos asmeninių įvardžių formoms, pvz., widzę go – matau jį.