Latvijos istorija

Priešistorė

Seniausios rastos gyvenvietės Latvijos teritorijoje yra datuojamos 11 000 pr. m. e. Nuo 9000 pr. m. e. dabartinės Latvijos teritorijoje jau gyveno vadinamosios Senosios Europos gentys, žinomos kaip paleolito Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūra. Apie 7000 m. pr. m. e. jas pakeitė mezolitinė Kundos kultūra, o ši ilgainiui peraugo į neolitinę Narvos kultūrą, kurią apie 2500 m. pr. m. e. pradėjo asimiliuoti dėl klimato atšalimo prie Uralo čia atsikėlę finougrai, atpažįstami iš šukinės duobelinės keramikos ir užsilikusių vietovardžių, kurių ypač gausu jau nuo dešiniojo Dauguvos kranto (Latvijos Vidžemė). Maždaug po 500 metų Rytų Pabaltijyje pasirodė indoeuropiečiai – virvelinės keramikos kultūros nešėjai, t. y. baltų genčių pirmtakai, kurie prie pat jūros sukūrė Pamarių kultūros įvairovę bei vėliau rutuliojosi ir į kuršių, žiemgalių ir sėlių gentis. Latgalių archeologinis klodas šiame areale yra naujesnis; spėjama, kad jie čia atsikėlė IV–V m. e. a. dėl prasidėjusio slavų kraustymosi į baltų gyvenamą Dnepro aukštupį.

Ankstyvosios baltų žemės

XI–XIII a. Latvijos baltai ir finougrai pergyveno pereinamąjį laikotarpį, kurio metu formavosi pirmieji teritoriniai-politiniai junginiai – žemės. Tuo laikotarpiu Latvijos teritorija buvo etniškai nevienalytė. Didžiąją dalį (dab. Latgalę, rytinę Vidžemę) užėmė latgaliai, vakaruose gyveno kuršiai, pietuose – žemgaliai ir sėliai, o Rygos įlankos pakrantėse – lyviai.

XII a. pab. – XIII a. pr. latgalių ir sėlių žemės buvo veikiamos kelių kaimynų. Viena vertus, jos mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiui, čia buvo Polocko vasalinės Kuoknesės, Talavos ir Jersikos žemės. Kita vertus, didelę reikšmę regione turėjo lietuviai, kurie nuolat rengdavo grobiamuosius žygius į dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijas.

Polocko ir Padauguvio kunigaikštystės tapo lietuviams atsparos taškais, rengiant žygius į tolimesnius kraštus – Estiją, Didįjį Naugardą, Kareliją. Apie susiklosčiusius santykius galime spręsti iš vėlesnių Kalavijuočių ordino šaltinių.

Kaip teigia „Livonijos kronikos“ autorius Henrikas Latvis apie Jersikos kunigaikštį Visvaldį (Wiscewalde, Wyssewaldus), „susigiminiavęs bei susidraugavęs su lettonais (lietuviais), jis dažnai būdavo jų kariuomenės vadu, leido jiems keltis per Dauguvą ir parūpindavo jiems maisto žygiuose tiek prieš Rusiją, tiek prieš Livoniją ir Estiją“. Tokie patys santykiai, kaip ir su Padauguvio kunigaikštystėmis, sprendžiant iš „Livonijos kronikos“, susiklostė ir tarp lietuvių bei sėlių.

Kronikoje rašoma, kad 1207 m. Ordino užimta sėlių pilis buvo lietuvių atsparos taškas: „vyskupas baiminosi, kad jam išvykus, gali pasikartoti panašus užpuolimas ir liktų nusiaubta visa lyvių žemė, todėl jis nusprendė sugriauti sėlių (selonum) pilį, kuri įsiveržiant ar atsitraukiant (lietuviams) paverčiama slėptuve“.

Lietuvių ir vokiečių ekspansija XIII a.

Livonijos kalavijuočių ordino riteris

Livonija 1455 m.

Situacija regione iš esmės pasikeitė atsiradus Ordinui. Pirmieji vokiečių pirkliai Dauguvos upės žiotyse pasirodo jau 1054 m. 1201 m. vokiečių vyskupas Albertas įkuria Rygos miestą, kuris 1282 m. įstoja į Hanzą.

1202 m. įkuriamas Kalavijuočių, 1237 m. perorganizuotas į Livonijos ordiną. Lietuviai toliau rengė grobiamuosius žygius, tačiau jiems jau pradėjo trukdyti Ordinas. Siekdami išlaikyti savo įtaką nuo pat Ordino įsikūrimo Livonijoje, prieš jį žygius rengia tiek lietuviai, tiek ir Polocko kunigaikštystė, kurios vasalėmis buvo Padauguvio kunigaikštystės, t. y. sėliai ir latgaliai.

Nors Ordino įsikūrimo pradžioje latgaliai stengėsi panaudoti jį kovoje su lietuviais, tačiau Ordinui sustiprėjus pastebima priešinga tendencija – dabar Lietuvoje ieškoma sąjungininkų prieš Ordiną. Pavyzdžiui, 1209 m. kalavijuočiams užėmus Jersikos kunigaikščio Visvaldžio pilį ir privertus kunigaikštį pasiduoti, šis, pasak kronikos, „nenusigręžė nuo lettonų kėslų, užmiršo pažadėtą ištikimybę ir dažnai kurstė pagonis prieš teutonus…“ Gindami Jersiką, kalavijuočiams stiprų smūgį lietuviai sudavė 1215 m.

Tokią pačią evoliuciją galime įžvelgti ir lietuvių-žiemgalių santykiuose. Lietuviai į Žiemgalą nuolat rengdavo žygius, kaip ir į Latgalą ar Estiją. Vienas toks jų žygis minimas 1201 m., kurį lietuviams teko nutraukti, nes į Lietuvą įsiveržė Polocko kariuomenė. Dėl lietuvių puldinėjimų žiemgaliai ieškojo ir Rygos pagalbos. Antai 1205 m., pasak kronikos, „rygiečiai dėl savųjų mažo skaičiaus nenorėjo pradėti kokios karo (…), todėl, minėtasis narsuolis Vestardas (Viesturas) kurstė juos eiti į mūšį, sakydamas, kad jis atves į pagalbą labai daug semigalų (žiemgalių), ir prašė, kad rygiečiai duotų jam keletą žmonių, išmanančių karo dalykus, kurie galėtų vesti kariuomenę ir parengti ją mūšiui“. Žiemgaliai tada su vokiečiais užpuolė iš Estijos grįžtančius Žvelgaičio vadovaujamus lietuvių karius.

Kitas bendras Ordino ir žiemgalių žygis minimas 1208 m., kai vėlgi Viesturas „neatstodamas ėmė prašyti krikščionių pagalbos, pridurdamas, kad jis kitą kartą ateis į pagalbą rygiečiams kitų pagonių nugalėti…“ Tačiau jau 1220 m. kalavijuočiams bandant įsitvirtinti žiemgalių Mežuotnės pilyje, tas pats Viesturas supranta pavojų ir ieško lietuvių pagalbos.

Nepaisant lietuvių ir polockiečių pasipriešinimo, vokiečių riteriai XIII a. pastatė pilis, saugojusias lyvius ir latgalius nuo lietuvių plėšikavimų. Buvo nugalėti ir nukariauti lietuvių sąjungininkai sėliai ir Padauguvio kunigaikščiai latgaliai. Ordinas pamažu užkariavo vietines baltų ir lyvių gentis, įvedė krikščionybę. Vokiečių riteriai, gavę valdyti žemes, pamažu įbaudžiavino valstiečius ir paliko jiems tik ribotas prekybos ir nuosavybės teises.

Iki Kalavijuočių ordino užkariavimų latvių tautybė neegzistavo. Jos formavimasis vyko nuo XIV iki XVII a., konsoliduojantis ir asimiliuojantis keturioms baltų gentims: kuršiams, žiemgaliams, sėliams ir latgaliams. Manoma, kad etnosui pradžią davė latgaliai, po XIII a. kėlęsi į vidaus karų nuniokotą Žiemgalą, Kuršą ir Vidžemę.

Besiformuojantis latvių etnosas asimiliavo ir lyvius, finougrų gentį, davusią pavadinimą valstybei – Livonijai, feodalinės konfederacijos pavidalu gyvavusiai iki XVI a. vidurio. Pietinės žiemgalių, kuršių ir sėlių žemės ilgainiui sulietuvėjo.

Senosios Livonijos laikotarpis

Livonija – istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. XII a. pabaigoje-XIII a. pradžioje Livonija buvo vadinama lyvių genties apgyventa teritorija, XIII–XVI a. taip buvo vadinama užkariautose lyvių, estų, žiemgalių, kuršių, sėlių ir latgalių genčių teritorijose susikūrusi konfederacinė valstybė. Į Livonijos konfederaciją įėjo ir Kalavijuočių ordinas, o iš viso ją sudarė 5 valstybės: Livonijos ordinas, Rygos arkivyskupystė, Kuršo vyskupystė, Tartu vyskupystė ir Sare-Lianės (Ezelio-Viko) vyskupystė.

Livonijos žemės Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos sudėtyje

Latvijos teritorija ATR sudėtyje prieš Švedijos okupacijas

Lenkijos-Lietuvos valstybės sėkmė Livonijos kare (1558–1583) keliems šimtmečiams suvienijo latvių apgyvendintas žemes – iš pradžių (nuo 1561 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos(1569) Abiejų Tautų Respublikos – sudėtyje. Administraciškai Latvijos teritorija buvo padalinta į dvi dalis.

Autonominė Kuršo hercogystė apėmė visą dabartinę pietų Latviją (dab. Kuršas, Žiemgala ir Sėla) ir nebuvo visiškai inkorporuota į ATR sudėtį (panašiai kaip Prūsijos kunigaikštystė). Kunigaikštystės sostinė buvo Mintauja (dab. Jelgava), o pirmuoju kunigaikščiu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris. Tai buvo vasalinė valstybė. G. Ketlerio įpėdiniai Kuršo kunigaikštystę valdė iki 1737 m.

Visos kitos prijungtos Livonijos teritorijos (etnografinė Vidžemė, Latgala ir Pietų Estija) buvo vadinamos Infliantais (lenkiškas vok. Livland perdirbinys). Latvijos teritorija buvo administruojama kaip Vendeno vaivadija. 1600 m. prasidėjęs Abiejų Tautų Respublikos karas su Švedija baigėsi tuo, kad Ryga, Vidžemė ir Pietų Estija atiteko Švedijai. Ši teritorija ir toliau išlaikė Livonijos pavadinimą, tiksliau, vadinta Švedijos Livonija (Infliantais). Pagal 1629 m. Altmarko paliaubų sutartį Lenkijai-Lietuvai likusi Livonijos dalis, t. y. etnografinė Latgala, imta vadinti Livonijos vaivadija (arba Lenkų Infliantais, Inflanty Polskie).

Latvių etnografinių žemių tolesnis priklausymas skirtingoms valstybėms lėmė ir konfesinius skirtumus: Vidžemėje, Kurše ir Žiemgaloje įsigalėjo protestantizmas, Latgala liko katalikiška.

Rusijos imperijos sudėtyje

Po Poltavos mūšio (1709 m.) karo sėkmei nusisukus nuo Švedijos, rusų armija 1710 m. užėmė Rygą. Pasirašius Ništato taikos sutartį (1721 m.), visa švedų valdyta Livonijos teritorija (Estija ir Latvijos Vidžemė su Ryga) atiteko Rusijos imperijai.

Po Lietuvos-Lenkijos valstybės I padalinimo (1772 m.) Rusijai atiteko ir Latgala, kurią Rusija prijungė prie Vitebsko gubernijos kartu su baltarusiškomis žemėmis. 1795 m. Rusija aneksavo Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystę.

Rusijos imperijos sudėtyje po minėtų prijungimų sukurtos Kuršo (Kurliandijos; dab. Latvijos Kuršas, Žiemgala ir Sėla), Livonijos (Lifliandijos; dab. Latvijos Vidžemė ir Pietų Estija), taip pat Estijos (Estliandijos; dab. Šiaurės Estija) gubernijos turėjo išskirtinį statusą iki pat XIX a. 9 dešimtmečio. Jos dar vadintos Ostzėjinėmis (nuo vok. Ostsee, t. y., Rytų jūra, Baltijos jūros vokiškas pavadinimas) gubernijomis, taip nusakant vokiečių įtaką jose. Šiose gubernijose baudžiava buvo panaikinta dar XIX a. pradžioje (Kuršo gubernijoje – 1817 m., Lifliandijos gubernijoje – 1819 m.). Latgala administraciškai priklausė Vitebsko gubernijai, todėl Ostzėjinės gubernijos statuso neturėjo. Čia baudžiava panaikinta 1861 m.

1819 m. prie Kuršo gubernijos imperatoriaus valdininkai prijungė istorinį Lietuvos pajūrį – tuometinės Kauno gubernijos Palangos-Šventosios ruožą. Prijungimo motyvas – administravimo supaprastinimas.

Nuo 1887 m. imperatoriaus valdžia visose nerusų gubernijose, įskaitant ir Ostzėjines, pradėjo intensyvią rusifikacijos kampaniją. Jos tikslas buvo unifikuoti gubernijų administravimą su kitomis Rusijos gubernijomis, o Pabaltijy dar ir susilpninti vokiečių ir vokiškos kultūros įtaką krašte.

Latvių tautinis pabudimas

Žymūs latviai: Krišjānis Barons, Krišjānis Valdemārs, Andrejs Pumpurs, Oskars Kalpaks, Jānis Čakste, Zigfrīds Anna Meierovics, Kārlis Ulmanis

Latvių tautybę iki XIX a. pradžios sudarė beveik vien tik valstiečių luomo atstovai ir dalis žemesniųjų miestiečių sluoksnio. Dvarininkų ir kitų aukštesniųjų sluoksnių akyse valstietijos tautinis tapatumas laikytas nereikšmingu, latviai nebuvo skiriami nuo estų, jie dažnai vadinti bendru nevokiečių (Undeutsch) vardu. Kita vertus, luominės visuomenės sąlygomis germanizacija beveik nevyko.

Situacija pasikeitė XIX a. pradžioje suteikus Kuršo ir Livonijos gubernijų latvių valstiečiams asmens laisvę. Latvių etnosas atsidūrė tarsi kryžkelėje: arba laipsniška germanizacija, arba savos nacionalinės kultūros ir pilnavertės socialinės struktūros vystymas.

Vokiečių dvarininkija ir dvasininkijos dalis vienintele perspektyva laikė išsilavinusių latvių germanizavimą. Bet siekiant parengti geresnes sąlygas germanizacijai, reikėjo ir labiau išvystytos latvių kultūros. Tad vokiečių dvasininkai ėmėsi vystyti latvių švietimą ir literatūrą, taip pat ir spaudą. Ši, vadinamųjų latvių draugų (latviešu draugi) veikla davė pradžią latvių nacionalinei kultūrai.

XIX a. 3-4 dešimtmetyje atsirado pirmieji išsilavinę latvių kilmės asmenys, šiek tiek gausesnis jų sluoksnis, kurį jau galima vadinti latvių inteligentija. Bet jie irgi labiau laikėsi provokiškos orientacijos, iš esmės palaikė savanorišką germanizaciją. Latvių inteligentų, ypač su aukštuoju išsilavinimu iki XIX a.vidurio buvo labai nedaug.

Nuo 1803 iki 1850 m. yra žinomi tik 33 latviai, studijavę Tartu universitete. 1855–1856 m. Tartu universitete latvių studentų grupė jau daug gausesnė: tais metais jų būta 25, beveik tiek, kiek per visą XIX a. I pusę.

Jaunalatvių sąjūdis

Tik nuo XIX a. vidurio ir prasideda tikrasis latvių tautinis pabudimas, kai atsiranda vadinamasis jaunalatvių sąjūdis. Jo pradžia tradiciškai laikomi 1855 m., kai Tartu universitete studijuojančių latvių studentų grupė ima organizuoti vadinamuosius latviškus vakarus. Jaunalatviai ragina priešintis germanizacijai, ima pašiepti vadinamuosius „karklinius vokiečius“ (germanizuotus latvius) pasisako už lygiavertės vokiečiams latvių moderniosios tautos kūrimą, latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą.

Jaunalatviai taip pat iškelia Kuršo, Livonijos bei Latgalos teritorijose gyvenančių latvių vienybės idėją, visas latvių gyvenamąsias žemes ima traktuoti kaip vieningą visumą, pradėję ją vadinti iš pradžių Latva, vėliau Latvija.

Pavadinimas „Latvija“ latvių raštijoje pirmąkart pasirodo tik 1862 m. 1868 m. jaunalatvių sąjūdžio organizaciniu centru tapo tais metais įkurta Rygos latvių draugija, kuri veikė kaip latvių kultūros ir mokslo draugija, buvo latvių dainų švenčių organizatorė. Latvių dainų šventės žymėjo masinį tautinio judėjimo etapą, į jas įsitraukė visų Kuršo ir Livonijos sričių latviai.

Pirmoji visuotinė latvių dainų šventė įvyko 1873 m. Rygoje.

Latvijos Respublika (1918–1940)

Latvijos vėliava

1918 m. lapkričio 18 d. Rygoje susirinkusi iš įvairių politinių partijų atstovų sudaryta Latvijos tautos taryba paskelbė šalies nepriklausomybę. Formuoti pirmąją Latvijos vyriausybę buvo pavesta Karliui Ulmaniui. 1920 m. gegužės 1 d. susirinko Latvijos steigiamasis seimas (150 deputatų), kuris dirbo iki 1922 m. lapkričio.

Besikuriančioje Latvijos valstybėje svarbų vaidmenį atliko kariniai Baltosios bei Vokiečių armijų likučiai – taip vadinami bermontininkai, kurie 1919 m. siautėjo ir šiaurinėje Lietuvos teritorijoje, taip pat ir Raudonoji armija, taip pat įvykdžiusi daug karinių nusikaltimų Latvijoje.

1922 m. vasario 15 d. priimta Latvijos Respublikos konstitucija. Po diskusijų dėl valstybės santvarkos buvo atmestos idėjos dėl dviejų rūmų parlamento ir Latgalos autonomijos. 1922 m. išrinktas I Seimas, 1925 m. II Seimas, 1928 m. III Seimas, o 1931 m. IV Seimas. Latvijos seimai pasižymėjo didele politine fragmentacija. Rinkimuose į I Seimą varžėsi 88 kandidatų sąrašai, į II Seimą 141 sąrašas. II Seime mandatus gavo 29 politinės partijos, iš jų 11 partijų turėjo tik po vieną deputatą.

Nuo 1918 iki 1934 m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių. 1934 m. gegužės 15-16 d. įvyko valstybės perversmas. Po perversmo prasidėjo K. Ulmanio režimo, kuriam būdingas didesnis piliečių laisvių varžymas, nei kaimyninėse Lietuvos ir Estijos diktatūrose, laikotarpis. Trumpas nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. liepos 17 d., kaip 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto sovietų ir nacių susitarimo (Molotovo-Ribentropo paktas) bei jo slaptųjų priedų rezultatas.

Okupacijos

Pirmasis nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. birželio 17 d., kaip 1939 m. pasirašyto SSRS ir Vokietijos susitarimo (Molotovo-Ribentropo paktas) slaptojo priedo išdava. Išskyrus trumpą Vokietijos okupacijos periodą II pasaulinio karo metu, Latvija buvo sovietinė respublika iki SSRS valstybės reformų pradžios, kurios stimuliavo Latvijos nepriklausomybės judėjimą.

Kadangi Latvija turėjo puikiai išvystytą infrastruktūrą ir ruošė gerus specialistus, nuspręsta, kad pažangiausios Sovietų Sąjungos gamyklos turėtų įsikurti Latvijoje. Tačiau, buvo nepakankamai žmonių, kurie galėtų dirbti naujai pastatytose gamyklose. Kad išplėstų pramoninę gamybą, į Latviją atvyko daug darbininkų iš Rusijos, kurie pastebimai mažino etninių latvių proporciją. Taip prasidėjo rusifikacija.

Atgimimo pradžia

1980 m. Latvijos SSR, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms suteikta didesnė autonomija. 1988 m. leista naudoti tarpukario nepriklausomos Latvijos vėliavą, kuri oficialiai pripažinta Latvijai tapus nepriklausoma. Per 1990 m. kovo demokratinius rinkimus Latvijos liaudies fronto kandidatai gijo dviejų trečdalių daugumą Aukščiausioje Taryboje. Gegužės 4 d. taryba paskelbė savo ketinimą atkurti Latvijos nepriklausomybę ir pradėjo pereinamąjį periodą su SSRS. Būtent tą dieną Latvijos SSR pervadinta į Latvijos Respubliką.

Tačiau, centrinė valdžia Maskvoje Latviją kaip sovietų respubliką laikė dar 1990–1991 m.

1991 m. sausį, sovietų politinės jėgos ir karinės pajėgos pabandė nesėkmingai nuversti Latvijos valdžią, užimdamos centrinę leidyklą Rygoje ir kurdamos Nacionalinio Išsigelbėjimo Komitetą, kuris turėjo uzurpuoti vyriausybines funkcijas. Per pereinamąjį periodą Maskva Latvijoje buvo sutelkusi daug sovietinės valdžios.

Nepaisant to, 1991 m. kovo 3 d. vykusiame neprivalomame konsultaciniame referendume 73 procentai visų Latvijos gyventojų pritarė nepriklausomybės paskelbimui. Nepriklausomybę palaikė ir didelė rusų mažuma.

George W. Bush, Vaira Vike-Freiberga, Arnold Rüütel, ir Valdas Adamkus Rygoje, 2005 m. gegužės 7 d.

1991 m. rugpjūčio 21 d. Latvijos Respublika galutinai atkūrė nepriklausomybę.

Nepriklausoma Latvija

Paskelbus nepriklausomybę Latvija tapo JT, 1992 m. Tarptautinio valiutos fondo nare. 1994 m. pradėta NATO Taikios partnerystės programa. Latvijai tapus Europos vadovų tarybos nare, šalis tapo ES ir NATO narystės kandidate.

Latvija buvo pirmoji iš trijų Baltijos valstybių priimta į Pasaulio prekybos organizaciją.

1999 m. pabaigoje Helsinkyje, Europos Sąjungos vyriausybių vadovai pakvietė Latviją pradėti derybas dėl prisijungimo prie Europos Sąjungos. 2004 m. balandžio 2 d. Latvija tapo NATO, o gegužės 1-ąją, kartu su Lietuva ir Estija ES nare. Per 2003 m. referendumą dėl narystės ES, iš 72,5 % balsavusiųjų 67 % balsavo už.

Nuorodos

• Latvijos istorija Archyvuota kopija 2018-01-21 iš Wayback Machine projekto.
• Latvijos pilys Archyvuota kopija 2008-02-22 iš Wayback Machine projekto.

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija