Kuršių marios

Kuršių marios, Kuršmarės, seniau vadintos Prūsų jūra (prūs. Kursjanmari, vok. Kurisches Haff, rus. Kуршский залив) – vandens telkinys Baltijos jūros baseine, nuo jūros atskirtas Kuršių nerija. Sembos pusiasalis skiria nuo Aismarių. Pietinė ir didesnė marių dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai. Bendras marių plotas yra 1584 km², tačiau Lietuvai priklausanti marių dalis tesudaro 381,6 km².^[2] Marių ilgis (nuo Klaipėdos sąsiaurio žiočių uosto vartuose iki marių pietinio kranto) 93 kilometrai, didžiausias plotis 46 kilometrai, siauriausia vieta esanti Klaipėdos sąsiauryje yra 390 m pločio. Kranto linijos ilgis 324 km; iš jų Lietuvai priklausančio vakarinio (Kuršių nerijos) kranto 60,35 km, rytinio kranto 98,94 kilometro. Kuršių marios susidarė prieš 3000 metų prieš mūsų erą, kai vėjas ir Baltijos jūros bangos suplakė siaurą Kuršių neriją. Savo kilme Kuršių marios yra bahiros tipo. Vandens apykaitos režimas – estuarinio tipo lagūna. Mariose yra viena sala – Kiaulės Nugara.

Geofiziniai duomenys

Kuršių marios yra gana sekli ir beveik gėla (druskingumas beveik niekada neviršija 8 promilių) lagūna, jūros druskingas vanduo prasiskverbia tik iki Ventės rago ir tiesia linija į vakarus iki Kuršių nerijos. Druskingumas žiemą 1–3 ‰, vasarą mažesnis – 0,5 ‰, o Baltijos jūros druskingumas ties Kuršių nerija taip pat mažesnis – vidutiniškai apie 7 ‰.^[3]

Sekliausia yra marių šiaurinė dalis, pradedant nuo Kintų ir tiesia linija šiaurės vakarų kryptimi į Kuršių nerija ir iki pat Klaipėdos sąsiaurio. Giliausios vietos yra marių pietvakarių, vakarų dalyje. Kuršių marių vidutinis gylis 3,8 m, didžiausias gylis yra į pietryčius nuo Rasytės (dabar Rybačis) – 5,8 m. Pagilinus Klaipėdos sąsiaurį kad galėtų įplaukti dideli jūrų laivai, čia gylis siekia iki 14,5 m. Kuršių marių vandens tūris yra apie 6 km³. Kuršių mariose siaučiant audrai, bangų aukštis kartais siekia iki 1-3 metrų. Bangos žemiausios marių šiaurinėje dalyje ir jų aukštis didėja pietų kryptimi. Pietinėje marių dalyje pasitaiko iki 3 metrų aukščio bangos.

Marių dugnas smėlingas. Dumblingų nuosėdų daugiau tik Vidmarių (marių vidurio) dauburiuose. Prie Ventės rago sutinkama moreninio priemolio bei riedulių. Mariose nemaži žuvų ištekliai, yra gintaro telkinių.

Į Kuršių marias įteka Nemunas, per metus atplukdantis apie 25 km³ vandens bei plukdydamas sąnašas čia formuoja deltą, kuri apytikliai 20 metrų per metus pasistumėja į Kuršių marias. Per pastaruosius 125 metus Nemuno delta į Kuršių marias pasistūmėjo maždaug 2,5 km. Šiaurinėje marių dalyje yra Klaipėdos sąsiauris, kuriuo marios susijungia su Baltijos jūra ir prie kurio yra įsikūręs Klaipėdos uostas.

Ekologija

Didžiausia Kuršių marių problema yra eutrofikacija, kurią sukelia organinės ir biogenetinės medžiagos, kurias atneša Nemunas ir kurios patenka iš pamario gyvenviečių bei Klaipėdos miesto. Ją sustiprina tokios marių hidrologinės savybės, kaip mažas gylis bei ribota vandens apykaita su Baltijos jūra.

Krantas

Kuršių marios ištįsusios iš šiaurės į pietus.; Pietuose plačiausios, į šiaurę tolydžiu siaurėja (forma panaši į trikampį) Šiaurėje Klaipėdos sąsiauriu jungiasi su Baltija; prie pat jūros sąsiauris yra 390 m pločio. Vakaruose marias nuo Baltijos skiria Kuršių nerija. Jos rytiniame (marių) krante yra kyšulių – ragų; didžiausi (iš šiaurės į pietus): Agilo, Bulvikio, Grobšto, Rasytės. Didžiausios įlankos Agilo, Pervalkos, Kervaičio, Didžioji ir mažoji Preilos, Brukio. Pietiniai marių krantai daugiausiai žemi, pelkėti. Prie jų vietomis, ypač vidurinėje dalyje, ties Pustų ragu, yra bangų abrazijos atsidentų ir nugludintų riedulių sankaupų. Į rytus nuo marių yra Nemuno deltos žemuma, kurios krantai žemi, pelkėti. Čia yra 2 dideli kyšuliai: virš vandens iškilęs moreninis akmeningas Ventės ragas, piečiau žemas samplovinis smėlingas Liekų ragas. Yra 2 didelės įlankos – Kniaupas ir Gaurinė, arba Karklė. Tarp Ventės rago ir Klaipėdos krantai vietomis kiek aukštesni. Kranto linijos ilgis 324 km.

Terminis ir cheminis režimas

Marių vandens terminiam režimui būdinga homotermija, nes vėjas gerai išmaišo visus vandens sluoksnius. Giedromis ramiomis vasaros dienomis pakraščiuose vanduo įšyla iki 25 °C. Labiausiai (iki 28 °C) buvo įšilęs ties Nida 1954 metų vasarą. Jūros vanduo, vasarą įsiveržęs į marių šiaurinę dalį vandenį keletu laipsnių atšaldo, o žiemą ir anksti pavasarį – sušildo. Vidutinė metinė vandens temperatūra einant iš pietų į šiaurę mažėja. Marios užšąla gruodžio antroje pusėje. 1911–1972 m. ledo danga vidutiniškai išsilaikė 110 dienų, trumpiausiai – 12 dienų, ilgiausiai – 169 dienų. Vandens skaidrumas pavasarį, tuoj po audrų ir vandens žydėjimo metu ~0,5 m. Ties upių žiotimis ir marių šiaurinėje dalyje, įsiveržus jūros vandeniui, skaidrumas žiemą ir rudenį gali būti >2 m. Vandens reakcija šarminė pH 7,65-8,6; mažiausia – žiemą, didžiausia vasarą. Vandens perteklius Klaipėdos sąsiauriu nuteka į Baltijos jūrą. Ypač daug jo į marias atplūsta per pavasario potvynius. Tada Klaipėdos sąsiauris virsta kone upe, kada į Baltijos jūrą tėkmės greitis būna 1-3 m/s.

Marių vandenyje gana daug ištirpusio deguonies, biogeninių medžiagų (fosforo, kalcio, azoto, geležies, silicio, kalcio). Bendra vandens mineralizacija neviršija 0,3 % (300 mg/l), tik šiaurinėje dalyje, kai į marias priplūsta jūros vandens, gali pasiekti iki 7-8 %.

Žuvys

Kuršių marios nuo seno garsėja kaip žuvingiausias Europos vandens telkinys. Jose yra apie 50 žuvų rūšių: 12 rūšių jūrinių (strimelės, menkės, Baltijos kilkės, otai, plekšnės), 11 rūšių praeivių (gyvena ir jūroje, ir mariose, o neršti plaukia į upes) – unguriai, žiobriai, stintos, sykai, ir 27 rūšys gėlavandenių žuvų.

XX a. dėl intensyvios žvejybos ir taršos Kuršių mariose žuvų rūšių sudėtis smarkiai keitėsi, žuvingumas mažėjo. Nuo 1955 metų nebepasitaiko eršketų. Lašišos įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. 1991–2000 m. pagilinus Klaipėdos kanalą į marias ir Nemuno upyną pradėjo atplaukti gerokai daugiau žuvų. Į marias vis daugiau patenka išvalyto vandens. Padaugėjo lašišų, karšių, žiobrių.

Būdingiausios žuvų rūšys: kuoja, ešerys, raudė, plakis, karšis.^[4]

Augalija

Vandens ir priekrančių augalija nelabai įvairi – rasta 114 rūšių. Iš dumblių daugiausiai rasta titnagdumblių, vyraujančių pavasarį; gausu ir žaliadumblių bei melsvadumblių, kurių ypač padaugėja vasarą ir rudenį. Vandens žydėjimo metu, vasaros pabaigoje 1 litre marių vandens randama iki 4 mln. fitoplanktono individų.

Buriavimas

Kuršių mariose puikios sąlygos buriavimui, todėl Smiltynėje ir Nidoje yra įsikūrę jachtklubai, priimantys įvairaus dydžio jachtas, už kurių stovėjimą ima mokestį. Taip pat, farvateris tarp Smiltynės ir Nidos sužymėtas specialiais ženklais. Rengiamos ir pramoginės ekskursijos po Kuršių marias bei Ventės ragą. Be to, kasmet organizuojamos regatos, pritraukiančios dalyvių ir žiūrovų iš Lietuvos ir užsienio.

Žvejyba

Nuo vėlyvųjų viduramžių iki 1945 m. kuršininkai ir jų laivai kurėnai buvo neatskiriama Kuršių marių dalis. Pirmosios žinios apie žvejybą Kuršių mariose aptinkamos XVII a. kryžiuočių kronikose. 1589 m. nurodytos žvejybos taisykles, išdėstyta žuvų realizavimo tvarka. Pagal 1640 m. taisykles buvo įvestas mokestis už žvejybą ir nustatytos žuvies kainos. 1874 m. uždrausta žvejoti naudojant sprogmenis ir nuodingąsias medžiagas, nustatytas leidžiamų gaudyti žuvų kiekis, o kiek vėliau – žvejybos terminai.

1928–38 m. mariose per metus vidutiniškai būdavo sužvejojama 58,5 kg/ha žuvies. Po Antrojo pasaulinio karo daugiausiai sugauta 1954 m. (58,7 kg/ha). Daugiausiai sugaunama kuojų, karšių, stintų. Sumažėjo ungurių, žiobrių, lašišų, sykų ištekliai. Žvejojama buvo tik burinėmis valtimis (laivais), žūklė motorinėmis valtimis Kuršių nerijoje buvo draudžiama iš esmės siekiant apsaugoti išteklius.^[5]^[6]

Lietuvos gyvenvietės prie Kuršių marių

Galerija

Prūsijos kunigaikštystės didysis kurfiurstas keliasi per marias 1679 m. (Wilhelm Simmler (1840-1914) paveikslas, žuvęs per Antrąjį pasaulinį karą)
Kuršininkų apgyventa teritorija 1649 m. pažymėta žaliai
Vaizdas į Kuršių marias nuo Ventės rago

Išnašos

↑ earthobservatory.nasa.gov / Curonian Spit Archyvuota kopija 2015-09-22 iš Wayback Machine projekto.
↑ Kuršių marios. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
↑ Sereika, Remigijus (2021). Vadovas po Kuršių neriją (PDF). Vilnius: Didakta. p. 11. ISBN 978-609-442-148-8.
↑ „Žuvys“. Suarchyvuota iš originalo 2012-04-28. Nuoroda tikrinta 2014-05-27.
↑ Jaeger: Die Fischerkähne auf dem kurischen Haff, p. 104 (r. u.)
↑ Fischer aus dem Memelland, umfangreicher Artikel über die Fischerei am Kurischen Haff

Šaltiniai

Kuršių marios. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986.
Werner Jaeger: Die Fischerkähne auf dem kurischen Haff. ISBN 3-895-34160-6.

Nuorodos

youtube.com / Nuotykių ieškotojai Kuršių marias perbrido per 4,5 val.

[1] rthobservatory.nasa.gov / Curonian Spit Archyvuota kopija 2015-09-22 iš Wayback Machine projekto.

[Kuršių-marios-2] Kuršių marios. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007

[3] Sereika, Remigijus (2021). Vadovas po Kuršių neriją (PDF). Vilnius: Didakta. p. 11. ISBN 978-609-442-148-8.

[4] „Žuvys“. Suarchyvuota iš originalo 2012-04-28. Nuoroda tikrinta 2014-05-27.

[Jaeger_VerbotMotorfischerei-5] Jaeger: Die Fischerkähne auf dem kurischen Haff, p. 104 (r. u.)

[6] Fischer aus dem Memelland, umfangreicher Artikel über die Fischerei am Kurischen Haff

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]