Juozas Bertulis
| Juozas Bertulis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1893 m. sausio 1 d. Paudruvės k., Joniškio valsč., Šiaulių apskr.
|
| Mirė | 1969 m. rugsėjo 13 d. (76 metai) Čikagoje, JAV
|
| Veikla | vargonininkas, chorvedys, pedagogas, kompozitorius. |
Juozas Bertulis (1893 m. sausio 1 d. Paudruvės k., Joniškio valsč., Šiaulių apskr. – 1969 m. rugsėjo 13 d. Čikagoje, JAV) – vargonininkas, chorvedys, pedagogas, kompozitorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Buvo kilęs iš muzikalios šeimos, nuo aštuonerių metų pradėjo giedoti Joniškio parapijos chore, išmoko smuikuoti. Paūgėjęs dvejus metus pas K. Diržį mokėsi fortepijono ir vargonų. 1910 m. pirmą kartą dirigavo senosios ir naujosios Žagarės jungtiniam chorui, kuris padainavo dirigento dainą „Birutė“. Vėliau lankė Žagarės komercinę mokyklą ir joje vadovavo moksleivių chorui. 1914 m. Šiaulių gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus iš vidurinės mokyklos kurso. 1914–1915 m. vadovavo Dvasinės seminarijos chorui Vašuokėnuose, vėliau su tuo pačiu choru dirbo Kaune ir tuo pat metu kunigų seminarijoje studijavo filosofiją.
Nuo 1916 m. pabaigos vedėjavo Tryškių pradžios mokyklai ir dėstė vakariniuose suaugusiųjų kursuose. Keletą metų buvo Jurbarko pradžios mokyklos mokytojas ir vedėjas, 1918–1919 m. Šiaulių gimnazijos ir mokytojų kursų muzikos mokytojas. 1921 m. Anykščių progimnazijos muzikos mokytojas.
Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo Ukmergėje. Čia 1922–1924 m. dėstė muziką valstybinėje gimnazijoje, žydų progimnazijoje ir Ukmergės apylinkės mokytojų vakariniuose kursuose. Sujungęs kelis chorus, 1924 m. Ukmergėje surengė pirmąją dainų šventę.
1924 m. atvyko į Klaipėdą ir įstojo į muzikos mokyklą – konservatoriją, kur mokėsi kontraboso ir kompozicijos – dėstė Stasys Šimkus ir Juozas Žilevičius. 1924–1927 m. dėstė muziką ir vadovavo 80 moksleivių mišriajam chorui Klaipėdos lietuvių gimnazijoje, rengė koncertus ir propagavo lietuviškas dainas. 1928–1939 m. Klaipėdos muzikos mokyklos inspektorius, direktoriaus pavaduotojas ir dėstytojas, vyrų choro vadovas, pradžios mokyklų mokytojų kursų muzikos mokytojas ir vedėjas, dėstė ir vokiečių muzikos mokykloje. Be pedagoginės veiklos, Klaipėdos mieste ir krašte vadovavo keliems chorams. Su jungtiniu choru dalyvavo Klaipėdos krašto dainų šventėse. 1927 m. birželio 26 d. Juodkrantėje „Santaros“ draugija surengė Liudviko Rėzos gimimo 150-ųjų metinių minėjimą, kuriame dainavo net 100 žmonių choras, diriguojamas J. Bertulio. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, kurį laiką dėstė Šiaulių muzikos mokykloje.
Pasitraukęs į Vokietiją, Frankfurto prie Maino konservatorijoje pas prof. Hessenbergą dvejus metus studijavo kompoziciją, baigė pedagoginius baleto kursus, įkūrė baleto studiją ir statė savo trumpus baletus. Mokytojavo Miuncheno lietuvių gimnazijoje ir vadovavo chorui, kuris Miuncheno universiteto surengtose chorų varžybose laimėjo pirmąją premiją. UNRRN universitete įsteigė konservatoriją išeiviams (buvo jos direktorius) ir Meno akademiją, 1945–1950 m. dirbo IRO vaikų centro įstaigose.
1950 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Los Andžele. Kurį laiką vadovavo Stasio Šimkaus chorui, buvo Šv. Kazimiero parapijos vargonininkas ir choro vadovas, 1959–1960 m. mokytojavo lituanistinėje mokykloje. 1960 m. persikėlęs į Čikagą, vargonininkavo Aušros Vartų parapijoje, įkūrė fortepijono studiją, talkino Faustui Stroliai – Dariaus ir Girėno lituanistinės mokyklos moksleivių choro vadovui. 1965–1969 m. vadovavo Brighton Parko mokyklos mišriajam chorui, rengė koncertus ir populiarino lietuviškas dainas. Taip pat vadovavo ir kitų lituanistinių mokyklų chorams, kuriuos rengdavo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėms.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]J. Bertulis buvo Lietuvių muzikologijos archyvo Čikagoje kuratorijos vicepirmininkas. Nuo 1960 m. ALRK Vargonininkų sąjungos narys, geras akompaniatorius, daug rašė žurnale „Muzikos žinios“. Dėmesio verti jo straipsniai „Dvylikmetis revoliucionierius prieš rusų carą“, „Religinės ir bažnytinės muzikos evoliucijos trumpi bruožai“, „Žodis muzikoje ir muzika žodyje“.
Rašė vadovėlius, leido dainų rinkinius mokyklinio amžiaus vaikams. Parašė teorinių bei mokymo metodinių priemonių pradžios mokykloms ir vaikų darželiams. Minėtinas „Muzikos instrumentuotės vadovėlis“, „Solfedžio metodika“, „Kišeninis enciklopedinis žodynas“, „Lietuvos skambučiai“ ir kt.
Surinko apie 500 lietuvių liaudies dainų. Kaip kompozitorius sukūrė per 270 įvairių kūrinių. Apie 100 choro ir solo dainų, simfoniją „Pavasaris“, operą „Sapnas sapne“, operetę „Abejotinas asmuo“, „Requiem“, septynis vaikiškus baletus, kantatą „Sugrįžimo giesmė“, kūrinių vargonams, smuikui, fortepijonui, kontrabosui, giesmių ir kamerinių instrumentinių kūrinių. Jo dainos „Pabusk, pasauli“ (apdovanota antrąja premija), „Tau, brangi tėvyne“, „Tėvynė šaukia“ ir „Vasara“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte. Nemaža kūrinių išleista jo paties lėšomis. Iki mirties buvo LAM vicekuratorius.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.