Inkstas

Inkstų vieta tarp kitų organų (vaizdas iš nugaros, stuburas pašalintas)

Inkstas (lot. ren, gr. nephros) – porinis šlapimo gaminimo ir šalinimo sistemos organas, atliekantis ir kitas svarbias funkcijas.

Žmogaus inkstai yra raudonai rudi, pupelės formos, išsidėstę pilvo ertmėje, abipus stuburo, tuoj po diafragma (lot. musculus phrenicus). Dešinysis yra truputį žemiau dėl kepenų padėties. Inksto ilgis 10-12 cm, plotis 5-6 cm, storis 3-4 cm. Masė – nuo 120 iki 200 g. Inkstas yra suplokštėjęs strėline kryptimi. Jo spalvą lemia žievė, kuri matoma per ploną inksto kapsulę. Organo spalva kinta pagal žievės kraujagyslių prisipildymą krauju.

Inkstus nuo sutrenkimo saugo iš visų pusių gaubiantis riebalinis audinys – inksto kapsulė (lot. capsula adiposa). Jie yra pagrindiniai organai, atliekantys ekskreciją – iš kraujo pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Atlieka eksekrecinė, endokrininę ir reguliacinę funkcijas. Susidaręs šlapimas teka į taureles, geldeles, šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš jos pro šlaplę pasišalina lauk.

Embriologija

Inkstai pradeda vystytis maždaug trečią embriono vystymosi savaitę iš tarpinės mezodermos. Susiformavus mezodermai ( ašinei, paašinei, tarpinei ir šoninei) jos ląstelės yra greta stuburo stygos ir nervinio vamzdžio. Arčiau stuburo stygos bei nervinio vamzdžio yra paašinė mezoderma, kuri trečią savaitę segmentuojasi ir sudaro somitus. Somitai per tarpinę mezodermą jungiasi su šonine mezoderma. Diferencijuojantis tarpinei mezodermai, ji netenka ryšio tiek su šonine mezoderma tiek su somitais ir formuoja išilgines mezodermos juostas (nefrotomus).

Skiriamos trys inkstų vystymosi stadijos: proinkstis, tarpinis ir galutinis inkstas.

Proinkstis

Iš kiekvieno nefrotomo pradeda vystytis kanaliukas, kurio vienas galas atsiveria į kūno vidų, o kitas susiaurėja kaip piltuvėlis ir nutysta į kaudalinę (uodegos) pusę. Kiekvienas uodeginis piltuvėlio galas suauga su žemiau esančio nefrotomo analogišku galu ir sudaro per visą embrioną einantį vamzdelį, kuris atsiveria į kloaką. Taip susiformuoja pradinė šlapimo ir lytinių organų stadija – proinkstis (priešinkstis; gr. pronephros). Jis atsiranda trečią savaitę kaklo mezodermos srityje ir egzistuoja tik apie 40 valandų. Po to jo ląstelės, sudarančios nefrotomų kanaliukus, atrofuojasi ir išnyksta. Lieka tik pagrindinis kanalas. Proinkstis yra rudimentinis ir nefunkcionuoja.

Tarpinis inkstas

Apie 15-tą embriono vystymosi parą pradeda formuotis tarpinis inkstas (gr. mesonephros). Jis vystosi liemens srityje, kaudaliau nuo proinksčio iš ten atsirandančių nefrotomų. Tarpiniai inkstai yra dideli, gerai išsivystę, 4-tą savaitę jau funkcionuoja. Tarpinį inkstą sudaro nefrotomų išsivystę skersiniai vamzdeliai, kurie vienu galu atsiveria į embriono pirminę ertmę, o kitu – į užpakalyje jų susiformavusį Volfo lataką (lot. ductus mesonephricus). Pastarasis uodeginiame gale atsiveria į kloaką. Skirtingai nuo proinksčio, iš priekinių pirminio inksto vamzdelių galų išauga išgauba, kuri sudaro kapsulę kraujagyslių kamuolėliui. Kaip vamzdeliai, taip ir aortos šakos, ateinančios į juos, yra segmentuotos.

Pirmojo gemalinio mėnesio pabaigoje už Volfo latako atsiranda išilginis pilvaplėvės sustorėjimas, iš kurio išsivysto Miulerio latakas (lot. ductus paramesonephricus). Jis kranialiniu galu atsiveria į pirminę embriono ertmę, o uodeginiu galu – susijungia su priešingos pusės tokiu pačiu lataku ir atsiveria kartu į kloaką.

Dalis tarpinio inksto vamzdelių ir latakas vyro organizme išlieka, o moters organizme išnyksta.

Galutinis inkstas

Galutinis inkstas (gr. metanephros) formuojasi iš uodeginės tarpinės mezodermos dalies, tarpinio inksto latako išaugos (šlapimtakio pumpuras) bei nefrogeninio epitelio. Iš pradžių iš tarpinės mezodermos susidaro metanefrogeninė užuomazga, prie kurios iš tarpinio inksto latako apatinės dalies priartėja Volfo latako (lot. ductus mesonephricus) atauga, sudaranti ne tik šlapimtakį, bet ir inksto geldeles, taureles ir surenkamuosius kanalėlius. Inksto žievė ir joje esantys nefronai formuojasi iš metanefrogeninės užuomazgos (lot. cappa nephrogenica). Vėliau nefronai susijungia su surenkamaisiais inksto kanalėliais.

Anatominė ir histologinė sandara

Inkstų padėtis

Inkstų ašys

Inkstai, gaubiami riebalinio ir jungiamojo audinio, guli už pasieninės pilvaplėvės (lot. Peritoneum) , t. y. ekstraperitoniškai. Užpakalinės pilvo sienos viduryje iškilę stuburo slankstelių kūnai ir prie jų prigludę didysis ir mažasis juosmens raumenys (lot. m. psoas major et minor) sudaro dvi įdubas, kuriose telpa inkstai ir jų dangalai. Viršuje įdubos yra erdvesnės, guli arčiau viena kitos. Pamažu siaurėdamos jos leidžiasi, šiek tiek pavirdamos į priekį ir į šoną. Šių įdubų viršutinėje dalyje ir guli abu inkstai. Įdubų išilginės ašys sutampa su inkstų išilginėmis ašimis. Be to, vertikalinėje ašyje abu inkstai yra šiek tiek pasisukę taip, kad jų priekinis paviršius tampa priekiniu šoniniu, o užpakalinis yra pasisukęs į vidų ir kiek atgal. Tada ir vidinis kraštas bei inkstų vartai pasisuka į priekį ir vidinę pusę, o šoninis kraštas – į šoną ir atgal. Tai lemia ir inksto skersinės ašies kryptį, einančią iš priekio atgal ir į šoną.

Inkstų sąsaja su kaulais

Abiejų inkstų padėtis nėra visiškai simetriška. Kairysis inkstas, būdamas šiek tiek ilgesnis ir siauresnis, guli arčiau kūno vidurio linijos nei dešinysis.

Žmogaus inkstų padėtis kinta 2-3 cm, vykstant kvėpuojamiesiems judesiams ar keičiantis kūno padėčiai. Moters inkstai esti šiek tiek žemiau, o naujagimio – gerokai žemiau negu suaugusiojo, o jų apatiniai galai beveik siekia klubakaulių skiauteres. Atliekant ligonio klinikinį tyrimą, inkstai paprastai yra sunkiai apčiuopiami, nors patyrusiam tyrėjui pavyksta apčiuopti apatinius inkstų, ypač dešiniojo, galus, kai viena ranka gilyn spaudžia gulinčių liesų žmonių priekinę pilvo sieną, šiems įkvėpus ir sulaikius kvėpavimą, o kita ranka priešinga kryptimi giliai spaudžia užpakalinę pilvo sieną, žemiau šonkaulių. Dešiniojo inksto viršutinis galas siekia XII šonkaulį, o kairiojo XI ar XII šonkaulius.

Inkstus nuo krūtinplėvės skiria diafragma. Diafragmos pakraščiuose susidariusios krūtinplėvės ertmės šonkaulinės diafragmos kišenės (gr. recessus costodiaphragmatici), nepakankamai susiformavus raumeniniam diafragmos sluoksniui, gali būti prie pat viršutinių inkstų galų.

Ramiai kvėpuojant ir gulint ant nugaros inkstų vartai yra ties L1 slaksteliu. Kairiojo inksto vartų vidurys prievarčio plokštumoje yra ties L1 slankstelio kūno viršutiniu kraštu arba per vieno piršto plotį nuo IX kairiojo šonkaulio kremzlės priekinio galo. Dešiniojo inksto vartai prievarčio plokštumoje yra 1-2 cm žemiau, arba ties L1 slankstelio kūno apatiniu kraštu. Apatiniai inkstų galai 5-8 cm nutolsta nuo kūno vidurio plokštumos. Kairiojo inksto galas esti ties pošonkauline plokštuma (lot. planum subcostale), o dešiniojo – maždaug 1,5 cm žemiau šios plokštumos.

Iš nugaros tiriamo kairiojo inksto vartų centras yra ties L1 slankstelio keterine atauga, apie 5 cm nuo kūno vidurio plokštumos, o jo apatinis galas aptinkamas 5 cm virš kairiosios klubakaulio skiauterės.

Inkstų sąsaja su kitais vidaus organais

Dešiniojo inksto priekinio paviršiaus viršų dengia dešinysis antinkstis. Kiek žemiau šį paviršių liečia kepenų dešiniosios skilties apatinis paviršius, čia inkstą nuo kepenų skiria pilvaplėvės ertmės kepeninė inkstų kišenė (lot. recessus hepatorenalis). Vidinis inksto kraštas priglunda prie dvylikapirštės žarnos nusileidžiančiosios dalies ir gaubtinės žarnos dešiniojo linkio, o prie jo apatinio galo priartėja plonosios žarnos kilpos. Tą dešiniojo inksto priekinio paviršiaus plotą, kuris susiliečia su kepenimis ir plonąja žarna, apgaubia inksto fascija, į priekį nuo jos yra pasieninė pilvaplėvė.

Kairiojo inksto priekinio paviršiaus viršutinį galą dengia kairysis antinkstis, žemiau jo inkstas liečiasi su blužnimi, o ties viduriu – su kasa. Tarp blužnies ir kasos sąlyčio su inkstų plotu likusį tarpelį liečia taukinės maišo (lot. bursa omentalis) pilvaplėvė ir prie šio maišo esanti užpakalinė skrandžio siena. Žemiau kasos plotelio prie kairiojo inksto priekio priglunda gaubtinės žarnos viršutinė dalis ir tuščiosios plonosios žarnos kilpos.

Abiejų inkstų užpakaliniai paviršiai, dengiami riebalinio audinio, bet nedengiami pilvaplėvės, guli ant didžiųjų juosmeninių raumenų (lot. mm. psoates majores), kvadratinių juosmens raumenų (lot. mm. quadrati lumborum), skersinių pilvo raumenų (lot. mm. transversi abdominis) ar jų sausplėvių. Čia už inkstų tęsiasi pošonkaulinės kraujagyslės (lot. aa. et vv. subcostales) ir nervai (lot. nn. subcostales, nn. iliohypogastrici ir lot. nn. ilioinguinales).

Inksto dangalai

Skaidulinė kapsulė (lot. Capsula fibrosa)

Inksto išorę gaubia stipri, plona, blizganti, galinti nedaug išsitempti, persišviečianti skaidulinė kapsulė (lot. capsula fibrosa). Tai plona skaidulinio audinio plėvelė su kolageninių ir lygiųjų raumenų skaidulų priemaiša. Įprastinėmis sąlygomis įpjauta ši kapsulė nesunkiai atsiskiria nuo patologinių procesų nepažeisto išorinio inksto paviršiaus, nes su juo suaugusi tik netvirtais jungiamojo audinio pluošteliais. Vidiniame inksto krašte pro vartų plyšį skaidulinė kapsulė įlinksta į inksto antį ir iškloja jo vidinį paviršių.

Kapsulę sudarančio jungiamojo audinio pluošteliai įsiskverbia į šio organo gilumą ir žievėje sudaro akimi nepastebimas tarpskiltelines pertvarėles, įeina į kitų inksto stromos elementų sudėtį. Antį išklojantis kapsulė audinys įsipina ir į geldelės, taurelės bei antyje išsišakojančių kraujagyslių adventiciją.

Sergant kai kuriomis inkstų ligomis, kapsulė sustorėja ir tvirtai suauga su išoriniu inksto paviršiumi. Ištikus traumai, įplyšus inktų žievės ir šerdies medžiagai, po kapsule gali susikaupti kraujo – susidaro subkapsulinė hematoma, kuri gana dažnai supūliuoja. Dauginių inksto įplyšimų ir perplyšimo atvejais prakiūra ir geldelė, sužalojama skaidulinė kapsulė ir susidaro įvairaus dydžio paranefrinė urohematoma.

Riebalinė inksto kapsulė (lot. Capsula adiposa renis)

Būdamas už pilvaplėvės, kiekvienas inkstas yra apsuptas riebalinio audinio, kuris tiesiogiai priglunda prie inksto skaidulinės kapsulės išorės, o iš išorės, dengiamas inksto fascijos (lot. fascia renalis) sudaro uždarą riebalinio audinio kapsulę (lot. capsula adiposa) arba riebalinį kūną (gr. paranephron). Riebalinė kapsulė įvairios kūno sąrangos žmonių esti įvairaus dydžio. Ji ryškesnė palei abu inksto kraštus ir jo užpakaliniame paviršiuje. Dalis kapsulės riebalinio audinio įlinksta į inksto antį, apsupa geldelę, taurelę ir kraujagysles.

Riebalinė kapsulė, gulinti prie pilvo ertmės užpakalinės sienos, padeda sudaryti inksto guolį, suvienodina inksto aplinkos temperatūrą, amortizuoja smūgius, padeda išlaikyti inkstą įprastinėje padėtyje. Žmogui sublogus, riebalinio audinio kiekis apie inkstus sumažėja, jie gali pasidaryti paslankesni (lot. ren mobile) negu įprastai. Riebalinės kapsulės uždegimas – paranefritas.

Inksto fascija (lot. fascia renalis)

Atskirai kievieną inkstą ir jo riebalinę kapsulę iš priekio ir užpakalio supa inksto fascija, sudaryta iš tokio pat pavadinimo lapų. Todėl pūliai, sankaupos, susidarančios vieno inksto aplinkoje, negali išplisti į priešingos pusės inksto aplinką.

Vidinė inksto sandara

Skiriamos dvi pagrindinės inksto dalys:

Žievė (lot. cortex renis) – 5 mm storio juosta inksto pakraštyje ir nusileidžianti žemyn iki inksto ančio; šios dalys dar vadinamos inkstų šulais (lot. columnae renales). Prie piramidžių pamatų žievinė medžiaga yra dryžuota dėl tiesiųjų inkstų kanaliukų, kurie išsikiša į žievinę medžiagą. Išsikišusios juostelės sudaro spindulinę žievinės medžiagos dalį (lot. pars radiata), o tarp jų yra standi vingiuotoji dalis (lot. pars convoluta).
Šerdis (lot. medulla renis) išsidėsto spinduliais ir užima centrinę inksto dalį. Pjūvyje jos kontūrai trikampio formos – tai inksto piramidės (lot. pyramides renales). Jų pamatas (lot. basis pyramidis) atsisukęs į inksto lateralinį kraštą, o smailūs galai – speneliai (lot. papillae renales) – į inksto antį. Šiuose galuose yra akytasis laukelis (lot. area cribosa) kuriame daug mažyčių speninių angučių (lot. foramina papillaria).

Inksto struktūrinis ir funkcinis vienetas yra inksto kūnelio ir kanaliukų sistema, vadinama nefronu.

Nefrono sandara

Inkstuose yra apie 2 mln. nefronų. Vieno nefrono ilgis – 22 mm. Pagrindinė jo funkcija – išskirti iš kraujo organizmui nereikalingas ar net žalingas medžiagas.

Nefronas – inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš pradinės dalies – inksto kūnelio (corpusculum renis) ir inksto kanaliukų.

Inksto kūnelis

Nefrono kūnelį sudaro taurelės formos kapsulė (dar vadinama Baumano kapsule), mezanginės ląstelės ir kapiliarų kamuolėlis (lot. glomerulus). Kapsulę sudaro visceralinis (vidinis) bei parietalinis (pasieninis) lapeliai. Tarp šių lapelių yra kapsulės ertmė. Skiriami du inkstų kamuolėlio poliai:

vamzdinis polius (polus tubularis) yra toje kūnelio pusėje, kur išeina artimasis vingiuotasis vamzdelis
kraujagyslinis polius (polus vascularis) – čia įteka aferentinė ir išteka eferentinė arteriolės.

Inkstų kūnelio kapiliarų kamuolėlis (glomerulus) susidaro iš aferentinės arteriolės (vas afferens) šakų. Iš pradžių aferentinų arteriolė dalijasi į 4 ar daugiau šakų, iš kurių kiekviena, suskilusi, sudaro kamuolėlio skiltelę. Skiltelės kapiliarai jungiasi tarpusavyje ir su gretimų skiltelių kapiliarais. Taip susidaro bendra kapiliarų kamuolėlio struktūra ir kraujotaka. Iš kamuolėlio kapiliarai renkasi į eferentinę arteriolę (vas efferens) pro kurią kraujas išteka iš inksto kūnelio.

Kamuolėlio kapiliarų kilpos glaudžiai susijusios su vidiniu Baumano kapsulės lapeliu, kurio pamatinė epitelio membrana guli ant plonos pamatinės kapiliarų membranos. Taip susiformuoja viena pamatinė membrana. Kapsulės vidinio lapelio epitelinės ląstelės turi kojytes (citopodijas) ir vadinamos podocitais. Podocitai remiasi į pamatinę membraną savo citopodijomis ir su kapiliarų endoteliu, pamatine membrana sudaro filtracinį barjerą, per kurį negali praeiti dideli kraujo baltymai.

Ten, kur kamuolėlių kapiliarų kilpą ne visiškai gaubia kapsulės vidinio lapelio pamatinė membrana, yra šakotų kamuolėlio vidaus mezanginių ląstelių. Jos gali fagocituoti, kartais mitoziškai daugintis. Kamuolėlio vidaus mezanginės ląstelės nutysta iki užkamuolinių mezanginių ląstelių, įeinančių į pakamuolinio komplekso (lot. complexus juxtaglumuralis) sudėtį.

Inksto kanaliukai

Nuo kapsulės prasideda I eilės vingiuotas kanaliukas, kuris pereina į tiesųjį. Tiesusis kanaliukas, leisdamasis ir kildamas sudaro Henlės kilpą, kurios pabaigoje yra II eilės vingiuotas kanaliukas. Pastarasis pereina į tiesųjį surenkamąjį kanaliuką (jau nebepriklauso nefronui), kuris atsiveria piramidės spenelyje.

Artimieji (proksimaliniai) vingiuotieji kanalėliai iškloti vienasluoksniu kubiniu epiteliu, turinčių mikrogaurelių rezorbcijos paviršiui padidinti (mikrogaureliai itin svarbūs aminorūgščių, gliukozės reabsorbcijai). Epitelio ląstelėse gausu mitochondrijų, aktyvai veikia Na/K siurbliai. Šie kanalėliai iš išorės apsupti gausiu kapiliarų tinklu (eferentinė arteriolė išejusi iš kraujagyslinio inksto kūnelio polius dar kartą skyla į kapiliarus ir apraizgo visus kanaliukus). Juose vyksta glomerulių filtrato įvairių komponentų reabsorbcija. Artimojo vingiuotojo kanalėlio epitelinės ląstelės yra eozinofilinės (dažosi rūgštiniais dažais, pvz., eozinu). Fukcionuojančio inksto artimųjų vingiuotųjų kanalėlių gana platus spindis -65 μm.
Nefrono kilpa (Henlės kilpa) sudaryta iš kylančiosios ir nusileidžiančiosios dalių. Nusileidžianti kilpos dalis išklota vienasluoksniu plokščiu epiteliu (jos spindis- 15 μm) ir yra laidi vandeniui. Kylančioji kilpos dalis išklota kubiniu epiteliu, turinčiu mažus mikrogaurelius (jos spindis – 35 μm). ši dalis yra nelaidi vandeniui, nes neturi specialaus baltymo, sudarančio poras, pro kurias galėtų „praeiti“ vanduo – akvaporino 1. Dėl šios ypatybės iš šlapimo šioje dalyje išėjus natriui, jungiamojo audinio skysčiai tampa koncentruotesni.
Henlės kilpos kylančioji dalis pereina į tolimąjį (distalinį) vingiuotąjį kanalėlį. Šio kanalėlio epitelis kubinis, bet žemesnis nei proksimaliniuose kanalėliuose, ląstelės trumpesniais mikrogaureliais, ryškesnės pamatinės plazmolemos raukšlės. Kanalėlio epitelio ląstelėse mažiau intarpų, vakuolių, lizosomų. Šioje nefrono dalyje išeinančio vandens kiekį valdo ADH- posmegeninės liaukos hormonas ir aldosteronas – antinksčių kamuolinės srities ląstelių išskiriamas hormonas.

Pelės glomerulo nuotauka, daryta skeniniu elektroniniu mikroskopu. (Padidinta 1000 kartų).
Pelės glomerulo nuotrauka, daryta skeniniu elektroniniu mikroskopu. (Padidinta 5000 kartų).
Pelės glomerulo kapiliaras. (Padidinta 10000 kartų).
Pelės glomerulo kapiliaro fenestruojantis endotelis. (Padidinta 100 000 kartų).

Surenkamasis vamzdelis

Surenkamieji vamzdeliai (20-22 mm ilgio) nėra nefrono dalys. Kiekvienas nefrono tolimasis vingiuotasis kanalėlis (2 eilės vingiuotasis kanalėlis) trumpomis ataugomis jungiasi su surenkamaisiais kanalėliais. Prasidėję spindulinėje (pars radiata) srityje, surenkamieji kanaliukai inksto šerdies viduje susijungia į stambius (200–300 μm skersmens) Belinio latakus ir atsiveria į piramidžių spenelius. Surenkamojo kanalėlio epitelis kubinis (artimosiose dalyse) ir stulpinis (tolimosiose dalyse). Mikroskopiškai matomos dviejų rūšių epitelinės ląstelės: šviesios, turinčios mažai organelių, (manoma, svarbios vandens reabsorbcijai) ir tamsios – panašios į skrandžio dugno liaukų dengiamąsias ląsteles. Pastarųjų ląstelių kiekis priklauso nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, todėl manoma, kad jos susiję su šlapimo rūgštinimu.

Pakamuolinis kompleksas

Pakamuolinis komleksas (comlexus juxtaglomerularis) yra prie inksto kūnelio ir sudarytas iš aferentinės arteriolės vidurinio slauksnio pakitusių raumeninių ląstelių (jukstaglomerulinės ląstelės) ir tankiosios dėmės(lot. macula densa), ląstelių. Šiam aparatui taip pat priklauso šviesios užglomerulionio mezangijaus ląstelės.

Pakamuolinės ląstelės savo citoplazmoje turi 10-14 nm dydžio granulių ir gamina reniną. Reninas atskiria nuo kraujo plazmos α2 globulino angiotenzinogeno dekapeptidą angiotenziną I. Šį iš karto veikia angiotenziną konvertuojantis fermentas (AKF), kuris paverčia jį oktapeptidu angiotenzinu II. Angiotenzinas II sukelia ryškią aferentinių ir eferentinių arteriolių vazokonstrikciją (susitraukimą), todėl mažiną inkstų kraujotaką, didina antidiurezinio hormono (ADH) išskyrimą ir troškulio pojūtį, antinksčiuose daugiau išsiskiria aldosterono ir katecholaminų.

Inksto taurelės ir geldelė

Perpjautas kiaulės inkstas: ruda spalva – inksto žievė, rudai raudona – inksto šerdis (piramidės), šiek tiek rausva – inksto mažosios ir didžiosios taurelės bei geldelė

Šlapimas išteka pro spenines angutes į mažąsias inkstų taureles (lot. calyces renales minores). Kiekvienas spenelis arba kartais net ir keli speneliai yra apsupti trumpų vamzdelių, vadinamų mažosiomis taurelėmis. Mažąja taurele prasideda šlapimo takai, esantys ne inkste (jie yra inksto antyje, sinus renalis). Jų siena sudaryta iš gleivinės ir jungiamojo audinio bei lygiųjų raumenų skaidulų. Raumeninės skaidulos apie inksto spenelį (papilla renalis) sudaro sustorėjimą – žiedą, kuris svarbus šlapimo tėkmei reguliuoti.

Mažosios taurelės jungiasi po 3-4 į didesnio skersmens vamzdelius, vadinamus didžiosiomis inkstų taurelėmis (lot. calyces renales majores). Didžiųjų inksto taurelių sienos sandara tokia pati kaip ir mažųjų taurelių. Jų gleivinę sudaro mažųjų inksto taurelių gleivinės tęsinys.

Didžiosios taurelės susijungia į inksto geldelę (lot. pelvis renalis). Inksto geldelė – tai piltuvelio formos latakas, kurio siaurėjanti dalis betarpiškai pereina į šlapimtakį (ureter). Geldelių siena panašios struktūros kaip taurelių ir sudaryta iš gleivinės, raumeninio bei išorinio dangalo (adventicijos). Gleivinę dengia pereinamasis epitelis, kurį sudaro 2-3 ląstelių sluoksniai. Plona pamatinė epitelio membrana remiasi į savitąjį gleivinės dangalą, kuriame daug elastinių skaidulų, limfocitų, veninių tinklų. Raumeninį dangalą sudaro vidinis išilginis ir išorinis žiedinis sluoksniai.

Kraujo apytaka inkstuose

Inkstai vystosi mažajame dubenyje. Po to kyla į viršų, į tą padėtį, kurioje yra. Palaipsniui, inkstui kylant į viršų, į jį įauga naujos arterijos, kurios jį maitina. Senosios arterijos degeneruoja.

Inkstus maitina tiesiai nuo pilvinės aortos ateinanti inkstų arterija (arteria renalis), skylanti į polines (zonines) arterijas, o jos skyla dar į segmentines arterijas, iš jų išeina tarpskiltinės arterijos (arteriae interlobares), kurios eina inksto paviršiumi, inkstų šulais, ir pasiekusios piramidžių pamatą, skyla į lankines arterijas (arteriae arcuaetae). Pastarosios teka tarp inksto pirmadžių pamato ir žievinės medžiagos. Nuo lankinių arterijų atsišakoja ir inksto paviršiaus link eina tarpskiltelinės arterijos (arteriae interlobulares), nuo kurių atskyla įtekamosios arterijos (vasa afferentia). Įtekamoji arterija (vas afferens) įteka į inksto kūnelio kapsulę ir suskyla į kapiliarus, sudarančius kamuolėlį, paskui vėl susirenka į ištekamąją arteriją (vas efferens), kuri išteka iš inksto kūnelio. Įtekamosios arterijos spindis daug didesnis už ištekamosios, todėl skiriasi kraujo spaudimas. Ištekamoji arterija vėl suskyla į kapiliarus, kurie apraizgo nefroną. Tada kraujas pereina į veninius kapiliarus, iš kurių susidaro venulės. Venulės pereina į tarpskiltines venas (venae interlobulares), kurios savo ruoštu į lankines venas (venae arcuaetae), o šios į tarpskiltines venas, venae interlobares. Tarpskiltinės venos suteka į segmentines (skiltelines) venas, o šios į inkstų veną (vena renalis). Pastaroji įteka į apatinę tuščiąją veną (vena cava inferior).

Apie 30 % atvejų inkstuose yra papildoma arterija vadinama priedine arterija (arteria accesoria), kuri dažniausiai atsišakoja nuo apatinės arba viršutinės pasaito arterijos.

Inkstų inervacija

Į inkstą palei bendravardes kraujagysles ateina pilvinės aortos nervinio rezginio (plexus aortae abdominalis) skaidulos. Be simpatinių nervinių skaidulų, čia yra ir klajoklio nervo (n. vagus), juntamųjų ir parasimpatinių skaidulų bei juntamųjų skaidulų iš somatinių – apatinių krūtininių ir juosmeninių – nugarinių nervų. Visos jos sudaro inkstų nervinį rezginį (plexus renalis). Inkstų rezginio nervinės skaidulos išplinta organo žievinėje ir šerdinėje medžiagoje, inervuoja kūnelių vas afferens (vas efferens) bei kitas inksto arterijos šakas (vazomotorinė inervacija), inksto taurelių ir lygiuosius raumenis.

Inkstų funkcijos

Inkstų veikla yra labai įvairi. Svarbiausios jų funkcijos yra šios: 1) reguliacinė, 2) išskiriamoji (ekskrecinė), 3) endokrininė ir 4) metabolinė ^[1].

Reguliacinė inkstų funkcija yra susijusiu su pastovios vidinės organizmo terpės palaikymu (homeostaze). Homeostazę apibūdina šie labai nedidelėse ribose svyruojantys dydžiai: izovolemija (pastovus organizmo skysčių tūris); izoosmija (pastovus osmosinis organizmo skysčių slėgis); izojonija (pastovi joninė skysčių sudėtis); izohidrija (pastovi vandenilio jonų koncentracija skysčiuose). Paprasčiau tariant, inkstai reguliuoja vandens ir druskų kiekį organizme, o dėl vandens ir druskų pertekliaus pašalinimo, organizme yra palaikomas pastovus pH. Per parą išskiriama apie 1,5 l šlapimo. Sutrikus šiai inkstų funkcijai, organizme kaupiasi nereikalingos medžiagos, didėja kraujospūdis, organizmas nuodijamas.

Inkstų ekskrecinė funkcija – pašalinti galutinius, organizmui kenksmingus medžiagų apykaitos produktus (pvz., šlapalą, šlapimo rūgštį, sulfatą, fosfatą ir kt.).

Endokrininė inkstų funkcija susijusi su hormonų (eritropoetino, skatinančio eritrocitų gamybą; angiotenzino II, reguliuojančio kraujo spaudimą; kalcitrolio, dar vadinamo aktyviuoju vitaminu D, reguliuojančio kalcio apykaitą ir padedančio išlaikyti stiprius ir sveikus kaulus ir kt.) išskyrimu.

Be to, inkstai aktyviai dalyvauja baltymų, angliavandenių, riebalų apykaitoje – tai jų metabolinė funkcija.

Šlapimo susidarymo etapai

Filtracija kapiliarų kamuolėliuose

Filtracija vyksta, nes ištekančioji arteriolė, arteriola efferens, siauresnė negu įtekančioji, arteriola afferens. Todėl susidaro didelis hidrostatinis slėgis ir kraujospūdis išstumia mažas molekules iš inkstų kapiliarų kamuolėlio pro kapsulės sienelės angeles į kapsulės ertmę.Ten susidaro pirminis šlapimas, kurio sudėtis artima kraujo plazmos sudėčiai (yra H₂O, gliukozės, aminorūgščių, druskų), bet skirtingai nuo kraujo plazmos, sveiko organizmo pirminiame šlapime neturėtų būti baltymų ir kraujo kūnelių (eritrocitų, leukocitų).

Atrankusis įsiurbimas (reabsorbcija) proksimaliniame vingiuotame kanalėlyje

Proksimalinio vingiuotojo kanalėlio, tubulus contortus proximalis, epitelio ląstelės vykdo aktyviąją pernašą ir iš susidariusio pirminio šlapimo (filtrato), esančio kanalėlyje, atgal į kraują perneša:

gliukozę
aminorūgštis
vitaminus
natrio, kalio, kalcio jonus

Epitelio ląstelių prisitaikymai atlikti šią funkciją:

Turi mikrogaurelius, kurie sudaro didesnį įsiurbimo paviršiaus plotą, todėl daugiau medžiagų reabsorbuojama į kraują per tą patį laiką;
Turi daug mitochondrijų, gaminančių ATP aktyviajai pernašai vykdyti;

Išskyrimas distaliniame vingiuotame kanalėlyje

Šalintinos medžiagos, kurios dar nebuvo įsiurbtos į nefroną pirmojo etapo metu aktyviosios pernašos būdu pernešamos iš kraujo į distalinį vingiuotajį kanalėlį, tubulus contortus distalis.

Galutinio šlapimo susidarymas

Susidaręs galutinis šlapimas suteka iš distalinio kanalėlio į surenkamąjį, tubulus renalis colligens, ir juda toliau į inkstų geldeles, pelvis renalis, pradinę šlapimtakio dalį. Siaurėdama žemyn geldelė krypsta į vidinę pusę, išeina pro inksto vartus, likdama už inksto kraujagyslių nutįsta žemyn kaip šlapimtakis, ureter.

Šlapimo tyrimai diagnostikoje

Susirgus dažnai tiriamas ne tik ligonio kraujas, bet ir šlapimas. Jeigu šlapime randama tam tikrų medžiagų, kurių neturėtų būti sveiko žmogaus šlapime, galima diagnozuoti kai kuriuos susirgimus ar pažeidimus (susijusius ne tik su inkstų sistema).

didelis kiekis gliukozės šlapime - įtariamas cukrinis diabetas, kasos funkcijų sutrikimai;
šlapime randami sveiki eritrocitai ar baltymai - kapsulės sutrikimas;
leukocitai šlapime - infekcija, uždegimas;

Inkstų ligų sindromai

Inkstų kilmės pabrinkimo sindromas
Ūmus nefritinis sindromas
1. Difuzinis endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
Chroninis nefritinis sindromas bei asimptominė proteinurja ir (arba) hematurija
1. Membranoproliferacinis (mezangiokapiliarinis) pažeidimo tipas
2. Mezangioproliferacinis glomerulonefritas
3. Glomerulų bazinių membranų anomalijos
Inkstų hipertenzijos sindromas
Inkstinė eklampsija
Sparčiai progresuojančio glomerulonefrito sindromas
1. Difuzinis ekstrakapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
  1. Anti-GMB (glomerulų bazinės membranos) glomerulonefritas
  2. Gudpasčerio sindromas
  3. Imunokompleksinis pusmėnulinis glomerulonefritas
  4. „Neimuninis“, su ANSA (angl. antineutrophil cytoplasmic antibodes) susijęs pusmėnulinis glomerulonefritas
2. Židininis nekrozinis glomerulonefritas
Nefrozinis sindromas
1. Difuzinis podocitų pažeidimas, arba vadinamoji minimalių pokyčių liga
2. Membraninė nefropatija
3. Židininė segmentinė glomerulosklerozė (pirminė, antrinė)
Ūminio inkstų nepakankamumo sindromas
1. Ūminis kanalėlių nekrozės sindromas
2. Intersticinis nefritas
3. Analgetinė nefropatija
4. Pielonefritas
5. Vezikouretrinis refliuksas
6. Refliuksinė nefropatija
Lėtinio inkstų nepakankamumo sindromas
Inkstų cistos ir policistozė
1. Paprastosios retencinės cistos
2. Autosominė dominantinė inkstų policistozė (ADIP)
3. Autosominė recesyvinė inkstų policistozė
4. Nefronofizė/medulinė inkstų cistozė
Inkstų akmenligė
Inkstų navikai
1. Gerybiniai inkstų navikai: adenoma, fibroma, hamartoma (angiolipoma, hemangioma); Jukstaglomerulinių ląstelių navikai
2. Piktybiniai inkstų navikai
  1. Inksto ląstelių karcinoma: šviesių inksto ląstelių, chromofobinių ląstelių, grūdėtųjų ląstelių, surenkamųjų (Belinio) latakų, šeivinių ląstelių karcinoma
  2. Nefroblastoma (Vilmso navikas)

Ligos

Glomerulonefritas
Inkstų akmenligė
Inkstų uždegimas
Pielonefritas
Proteinurija baltymų šalinimas kartu su šlapimu.

Naudota literatūra

Lietuvos vėžio registras Archyvuota kopija 2008-03-29 iš Wayback Machine projekto.
Inkstų elektroninės mikroskopijos nuotraukos Archyvuota kopija 2009-09-14 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
Europos Genomo Projektas „Inkstų funkcijų apsauga“ Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
Pasaulinės instų dienos tinklalapis (angl.)
http://www.pasveik.lt/ligos-ir-sindromai/5;abc;A Archyvuota kopija 2010-07-26 iš Wayback Machine projekto.
http://www.pasveik.lt
Stropus R.; Tamašauskas K. A.; Paužienė N. Žmogaus anatomija. Kaunas: Vitae Litera, 2005.
Česnys G.; Tutkuvienė J.; Barkus A.; Gedrimas V. L.; Jankauskas R.; Rizgelienė R.; Žukienė J. Žmogaus anatomija. I tomas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.

↑ Inkstų ligos / Miglinas M., Juknevičius I., Laurinavičius A., Razukas V., Žekonis M., leidykla „Vaistų žinios“, ISBN 1511230

v • a • r

Žmogaus organų sistemos

Šlapimo šalinimo sistema

Inkstai - Šlapimtakiai - Šlapimo pūslė - Šlaplė

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vikiteka: Inkstas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Inkstų ligos / Miglinas M., Juknevičius I., Laurinavičius A., Razukas V., Žekonis M., leidykla „Vaistų žinios“, ISBN 1511230

[1]