Fricis Barda
| Fricis Barda latv. Fricis Bārda | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1880 m. sausio 25 d. Rumbiniai, Pociemo valsčius |
| Mirė | 1919 m. kovo 13 d. (39 metai) Ryga |
| Veikla | latvių poetas |
Fricis Barda (latv. Fricis Bārda, 1880 m. sausio 25 m. Rumbiniai, Pociemo valsčius, dab. Valmieros savivaldybė – 1919 m. kovo 13 m. Ryga) – latvių poetas. Vienas žymiausių latvių neoromantikų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mokėsi Pociemo pradžios mokykloje, Umurgos bendruomenės mokykloje ir Limbažių miesto mokykloje. 1898-1901 m. studijavo Valkos mokytojų seminarijoje, ją baigęs mokytojavo Katlkalnio mokykloje. 1906–1907 m. studijavo filosofiją Vienos universitete. Grįžęs į Latviją mokytojavo A. Kenino realinėje mokykloje, dirbo žurnalo „Stari“ redakcijoje. Iki Rygos atsiritus Pirmojo pasaulinio karo frontui pasitraukė į Rusiją, grįžo 1918 m. Mokytojavo Valmieroje, dirbo mokyklų inspektoriumi, 1919 m. dėstė latvių kalbą ir literatūrą Baltijos aukštojoje technikos mokykloje. Peršalęs mirė.[1][2]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jo estetinėms pažiūroms įtakos turėjo H. Bergsono intuityvizmas, Europos romantikų kūryba. Esė „Romantizmas kaip meno ir pasaulėžiūros pagrindinė problema“ jis pateikė savitą romantizmo apibūdinimą. Poezijai būdinga gyvybės ir mirties tema, personifikuoti gamtos vaizdai; pabrėžiama dieviška pasaulio sandara, Dievo ir žmogaus vienovė; ryškūs latvių liaudies dainų motyvai.[3]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Romantizmas kaip meno ir pasaulėžiūros pagrindinė problema (Romantisms kā mākslas un pasaulēs uzskata centralproblems), 1909 m.
- Žemės sūnus (Žemes dēls) 1911 m.,
- Giesmės ir maldos gyvybės medžiui (Dziesmas un lūgšanas Dzīvības Kokam), išl. 1922 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bārda, Fricis. Dzīve un radošā darbība. Valmieras integrēta bibliotēka Archyvuota kopija 2011-10-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Fricis Bārda - Biogrāfija[neveikianti nuoroda]
- ↑ Silvestras Gaižiūnas. Fricis Barda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 645 psl.