Feliksas Baltušis-Žemaitis

Feliksas Baltušis-Žemaitis
Raudonosios armijos generolas majoras
Gimė	1897 m. lapkričio 30 d. Apydimai, Luokės valsčius
Mirė	1957 m. balandžio 1 d. (59 metai) Maskva
Palaidotas (-a)	Novodevičės kapinės
Tautybė	lietuvis
Veikla	Sovietų Sąjungos generolas majoras
Alma mater	1922 m. M. Frunzės karo akademija
Žymūs apdovanojimai

Feliksas Baltušis-Žemaitis (1897 m. lapkričio 30 d. Apydimuose, dab. Telšių raj. – 1957 m. birželio 1 d. Maskvoje) – TSRS karinis veikėjas, Lietuvos liaudies kariuomenės brigados generolas, Raudonosios armijos generolas majoras.

Priklauso daliai caro armijoje išaugusių lietuvių karininkų (Vytautas Putna, Jeronimas Uborevičius, V. Penkaitis), nuėjusių tarnauti į Raudonosios gvardijos eiles. Tai vienas labiausiai patyrusių ir išsilavinusių karininkų – lietuvių, kovojęs abiejuose pasauliniuose karuose ir Pilietiniame kare. Jis yra vienintelis lietuvis, dėstęs prestižinėse Frunzės vardo Karo ir Generalinio štabo akademijose.

Biografija

Mokėsi Kauno komercijos mokykloje, kurios dėl prasidėjusio I pasaulinio karo nebaigė.

Pirmasis pasaulinis karas

1915 m. 2-ojoje Maskvos gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus į 6 klasę ir, įgijęs vidurinį išsilavinimą, išėjo savanoriu į frontą. Iki 1918 m. dalyvavo kovos veiksmuose fronte, tarnavo Novgorodo-Seversko pulke, 5-ojoje veikiančiojoje armijoje. Mokėsi junkerių mokykloje, kurioje jam suteiktas pirmas karininko laipsnis – praporščikas. Vėliau, už kovinius nuopelnus, pakeltas į podporučikus. 1918 m. prie Dvinsko (Daugpilis) pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios sėkmingai pabėgo.

Raudonojoje gvardijoje

1918 m. vasario 17 d. įstojo savanoriu į Raudonąją gvardiją. Buvo paskirtas skrajojančiojo partizanų būrio vadu Donecko respublikoje, Ukrainoje. Dalyvavo kovose dėl Charkovo su vokiečių kariuomene. Vėliau perkeltas į Dono sritį, kovojo prieš Krasnovo dalinius, dar vėliau, vadovaujamas garsaus karvedžio Kikvidzės, dalyvavo mūšiuose prie Elanijos. 1918 m. mokėsi kavalerijos kursuose.

Lietuvos nepriklausomybės kovos

Baltušis šneka iš tribūnos Lietuvoje

1918 m. lapkričio mėn. pasiųstas į tuo metu vokiečių užimtą Lietuvą organizuoti sukilimo Šiaulių apylinkėse. 1919 m. nuginklavo Šiauliuose reziduojantį vokiečių karių būrį ir organizavo Žemaičių pulką. Dalyvaudamas kovose su vokiečiais (garsiosios Geležinės divizijos daliniais) buvo sužeistas į galvą. Jo vadovaujamas pulkas atrėmė kelias vokiečių atakas iš Kelmės pusės, sumušė baudžiamąjį būrį, paėmė į nelaisvę kelias dešimtis vokiečių karių, nemažai amunicijos, šarvuotąjį traukinį. 1919 m. puldamas Telšių kryptimi su savo pulku (pervadintu į 8-ąjį Lietuviškąjį pulką) buvo sumuštas pranašesnių Bermonto-Avalovo pajėgų, su pulko likučiais pasitraukė ir buvo priskirtas 1-ajam Lietuviškajam pulkui, su kuriuo dalyvavo kovose prie Ukmergės, Panevėžio, Novoaleksandrovsko (Zarasų).

Rusijos pilietinis karas ir Hamburgo sukilimas

1919 m. išsiųstas studijuoti į Karo akademiją. 1920 m. asmeniniu prašymu perkeltas į Vakarų frontą, paskirtas divizijos štabo viršininku 170-ojoje ir 57-ojoje šaulių divizijoje. Dalyvavo mūšiuose prie Brest-Litovsko ir Kobrino. 1920 m. vėl akademijoje. 1921 m. paskirtas 15-osios Sibiro kavalerijos divizijos štabo viršininku, malšino Antonovo sukilimą. 1922 m. baigė Karo akademiją. 1923 m. kartu su kitais karo specialistais, vadovaujamais Michailo Tuchačevskio, dalyvavo garsiajame Hamburgo sukilime, vadovaujamame Ernsto Telmano (Ernst Thälmann).

Brg. gen. Feliksas Baltušis-Žemaitis, 1940 m. Kaunas

Tarpukaris

Vėliau tarnavo įvairiose pareigose: 1-osios kavalerijos armijos, vadovaujamos Semiono Budiono, operatyvinio štabo viršininku, Kavalerijos inspekcijos viršininko padėjėju. 1935 m. tapo Frunzės vardo Karo akademijos dėstytoju. Suteiktas kombrigo laipsnis. 1940 m. apsigynė disertaciją. Tuo metu akylai stebimas čekistų, apkaltinamas „vadovavimu kontrrevoliucinės Lenkų karinės organizacijos POW padaliniui akademijoje“. Nuolat tardomas. Nuo arešto ir sušaudymo išgelbėjo nacionalinių kadrų poreikis, kuris staiga išryškėja po Lietuvos Respublikos okupacijos.

Antrasis pasaulinis karas

1940 m. liepos 12 d. paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės vadu, jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1940 m. lapkričio mėn. grįžo į Maskvą, kur tapo vyresniuoju Generalinio štabo akademijos dėstytoju. 1940 m. karo mokslų kandidatas, docentas.

1941 m. gruodžio 18 d. pradedama formuoti 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, kuriai vadovauti paskirtas kombrigas F. Baltušis-Žemaitis. 1942 m. gegužės mėn. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Po nesėkmingų pirmųjų mūšių prie Oriolo, kur, nepaisant Baltušio-Žemaičio prieštaravimų, divizija buvo mesta į atvirą lauką prieš vokiečių kulkosvaidžius ir patyrė didžiulius nuostolius, buvo atleistas nuo pareigų ir perkeltas į Generalinio štabo akademiją, vadovaujamą maršalo Boriso Šapošnikovo.

Pokaryje

1945–1947 m. Aukščiausiosios karinės vadovybės tobulinimosi kursų vadovas. Vėliau užsiiminėjo moksline veikla, rašė straipsnius, leido brošiūras, skaitė paskaitas akademijoje. 1954 m. dėl ligos išleistas į atsargą. Parašė darbų apie kavaleriją.

Palaidotas Novodevičės kapinėse Maskvoje. Nekrologą laikraštyje „Pravda“ pasirašė garsūs karvedžiai, tuometinis gynybos ministras Georgijus Žukovas, Rodionas Malinovskis, Aleksandras Vasilevskis, Semionas Budionas, Ivanas Bagramianas ir kt.

Šeima

Sūnus Olgierd Žemaitis, žurnalistas, atsargos papulkininkis, Afganistano karo dalyvis.

Apdovanojimai

• Du Lenino ordinai
• Du Raudonosios vėliavos ordinai
• medaliai

1975 m. Šiaulių centrinėje aikštėje pastatytas paminklas (perkeltas į Grūto parką), suteiktas vardas vidurinei mokyklai Šiauliuose bei gatvei Vilniuje.

Literatūra

1. Г.К.Жуков «Воспоминания и размышления», раздел «В инспекции кавалерии».
2. А.И.Ерёменко «Годы возмездия 1943 – 45 гг», издание 2-е. Стр.69.
3. Е.Я.Яцовскис «Забвению не подлежит», стр.52.
4. Ю.И.Палецкис «В двух мирах», стр.48, фотографии на стр.318, 326, 389.
5. Балтушис-Жемайтис Ф.Р. журнал «Война и революция» №7 (1929 г) статья «Гражданская война в Литве в 1919 году».
6. «Борьба за Советскую власть в Литве в 1918 – 20 гг», сборник документов.
7. «Академия Генерального штаба» (Москва, Военное издательство, 1987 г).
8. РГАСПИ, ф.17, оп.100, д.256169, л.23; д.256/69.
9. Газета «Вечерняя Москва», статья «Медаль, пробитая осколком» за 22 июля, 1991 г.
10. ЦАМО, г.Подольск Моск. обл. Личное дело генерал-майора Балтушис-Жемайтиса Ф.Р.
11. РГВА, Послужной список Балтушис-Жемайтиса Ф.Р.
12. Журнал «Вопросы истории» №4 за 2003 г. «Восстание в Шяуляе в 1918-19 гг и судьба его руководителя» Жемайтиса О.Ф.
13. Журнал «Военно-исторический архив» №10 за 2004 г. «Генеральский дом на Девичьем поле» Жемайтиса О.Ф.
14. Журнал «Военно-исторический архив» №6 за 2005 г. Статья «Первый бой 16-й Литовской стрелковой дивизии» Жемайтиса О.Ф.
15. Журнал «Военно-исторический архив» №3,4,5. за 2007 г. Статья «История семьи в документах» Жемайтиса О.Ф.
16. Vytauto Didžiojo Karo muziejus, Kaunas
17. Mokslų akademijos biblioteka, Vilnius, 328 fondas (Baltušis-Žemaitis)
18. Lietuvos Centrinis valstybinis archyvas, Vilnius>
19. Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvas, Vilnius
20. Laikraštis „Tiesa“, 1957 m spalio mėn. Nr. 11, 15, 16, 17