Atlanto chartija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Atlanto chartija – dokumentas, kurį 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašė JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis.^[1] Jis tapo vienu pagrindinių antihitlerinės koalicijos programinių dokumentų, jame buvo susitarta kariauti iki visiško agresorės sutriuškinimo.

Chartija buvo apsvarstyta ir priimta Atlanto konferencijoje „Riviera“, karinėje jūrų bazėje Ardžentija Niufaundlende. 1941 m. rugsėjo 24 d. prie chartijos prisijungė TSRS, Belgija, Čekoslovakija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija ir generolo Šarlio de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė. Šioje chartijoje kalbama apie kolektyvinio saugumo sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nors JAV dar nebuvo įstojusi į karą.

Atlanto chartija svarbi Lietuvos istorijoje tuo, kad joje buvo įsipareigota atkurti visas iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi, buvo žadama atkurti ir Baltijos šalių valstybingumą. Atlanto chartija buvo vienas iš pokario partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje skatinusių veiksnių, teikęs viltį dėl Vakarų intervencijos.

Vykdydamos prisiimtus Atlanto chartijoje įsipareigojimus šalys pačios galėjo pasirinkti savo valdymo formą. Pasaulyje taikiu būdu atsirado daug nepriklausomų valstybių, Didžioji Britanija neteko daugelio savo kolonijų (pvz., Indijos).

Šaltiniai

↑ Atlanto chartija (Atlantic Charter). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 136 psl.

Vikiteka: Atlanto chartija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Atlanto chartija (Atlantic Charter). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 136 psl.

[1]