Andrius Bulota (1872)
| Andrius Bulota | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1872 m. lapkričio 16 d. Putriškiai, Padovinio valsčius |
| Mirė | 1941 m. rugpjūčio 16 d. (68 metai) Aukštieji Paneriai |
| Sutuoktinis (-ė) | Aleksandra Stepanovaitė-Bulotienė |
| Veikla | teisininkas, publicistas, politinis veikėjas |
| Alma mater | 1897 m. Peterburgo universitetas |
 Vikiteka |
Andrius Bulota (1872) |
Andrius Bulota (1872 m. lapkričio 16 d. Putriškiuose, Padovinio valsčius – 1941 m. rugpjūčio 16 d. Paneriuose) – Lietuvos teisininkas, publicistas, politinis veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1892 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1897 m. Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Kurį laiką fakulteto slaptos lietuvių studentų draugijos pirmininkas. Bendravo su Vincu Kudirka, Jonu Kriaučiūnu, Stasiu Matulaičiu. Savo eilėraščius ir korespondencijas spausdino laikraščiuose „Varpas“ ir „Ūkininkas“.
1898–1903 m. dirbo Talino apygardos teisme. Nuo 1904 m. prisiekusysis advokatas Vilniuje, dažniausiai dalyvavo darbininkams iškeltose ir politinėse bylose (gynė Vincą Kapsuką, Leoną Prūseiką ir kt.). 1902–1915 m. vienas Lietuvos demokratų partijos radikaliojo sparno veikėjų. Aktyvus 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis. 1905 m. vienas iš pašto tarnautojų streiko organizatorių, už tai policijos suimtas ir kalintas.
1907–1912 m. Rusijos II ir III Valstybės Dūmos deputatas nuo Suvalkų gubernijos, dirbo trudovikų frakcijoje. II Valstybės Dūmoje frakcijos sekretorius, III Dūmoje – frakcijos pirmininkas, abiejų dūmų lietuvių atstovų pirmininkas; reikalavo Lietuvai savivaldos (žemietijų) ir taikos teisėjų institucijų, žemės klausimo sprendimą perduoti Lietuvos autonomijos seimui, gynė lietuvių kalbos teises.
1912–1915 m. advokatas Vilniuje, 1915–1916 m. Petrograde. Nuo 1913 m. masonų ložės „Lietuva“ (Litwa), nuo 1914 m. „Baltarusija“ (Bialorus) narys; su kitais nariais kūrė Lietuvos politinio savarankiškumo koncepciją, buvo etninio valstybingumo šalininkas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją, 1916–1917 m. kartu su žmona Aleksandra ir rašytoja Žemaite JAV ir Kanadoje rinko lėšas karo pabėgėliams. 1917 m. gegužės mėn. Rusijos socialistų revoliucionierių partiją atstovavo Petrogrado darbininkų deputatų tarybos Centro komitete, tarybos juridinio skyriaus vadovas. Vadovavo valstybinei komisijai liepos mėn. bolševikų rengtam sukilimui tirti. 1917 m. pabaigoje išrinktas Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos CK nariu. 1918 m. išrinktas Rusijos Steigiamojo susirinkimo deputatu (nuo Vitebsko gubernijos). 1921 m. dalyvavo Steigiamojo susirinkimo deputatų suvažiavime Paryžiuje.
1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo advokatu Marijampolėje, įsteigė ir dėstė Marijampolės realinėje gimnazijoje. 1929 m. apkaltintas pasikėsinimo į Augustiną Voldemarą rengimu ir ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. Po 3 mėn. leista išvykti į Čekoslovakiją. 1930 m. grįžęs į Marijampolę, vėl užsiėmė advokato praktika, Lietuvos advokatų tarybos veikėjas.
1940 m. birželio mėn. sovietams okupavus Lietuvą, paskirtas Liaudies seimo rinkimų komisijos nariu. 1940–1941 m. LSSR AT Prezidiumo juridinio skyriaus vedėjas. 1941 m. rugpjūčio 16 d. hitlerininkų sušaudytas Paneriuose.[1][2]
Rūpinosi Žemaitės raštų leidimu (1-4 tomai išėjo 1924–1929 m.). Parašė įvadą Žemaitės apsakymams, A. Bulotienės išverstiems į rusų kalbą (išspausdinti žurnale Современник, 1913, Nr. 9).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Romas Šarmaitis. Andrius Bulota. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 305
- ↑ Rimantas Miknys. Andrius Bulota. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 608 psl.