Prūsai

Senosios baltų gentys Prūsai
Žemės	Skalva, Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta, Pagudė, Pamedė, Kulmo žemė, Liubava, Sasna, Galinda
Kunigaikščiai	Herkus Mantas

Prūsai (senprūsiai) – vakarų baltų genčių grupė, gyvenusi tarp Nemuno ir Vyslos ir kalbėjusi prūsų kalba. Prūsams artimiausios buvo jotvingių gentys. Jų vardą gavo vėlesnė Prūsijos valstybė.

1230 m. prūsų užkariavimą pradėjo Vokiečių ordinas. Ordinas vykdė prūsų perkėlimus iš vienos teritorijos į kitą, daug prūsų žuvo per kryžiaus žygius ir sukilimus. Iki XIII a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos Vokiečių ordinas galutinai užkariavo visas prūsų gentis. Pakrikštytieji prūsai per vėlesnius keletą amžių buvo asimiliuoti, prūsų kalba išnyko XVII a. – XVIII a. pradžioje.

Etimologija

Kasparo Henenbergerio 1584 m. senosios Prūsijos žemėlapis „Des Preusserlandes Austeylung, nach den alten namen,…“ su pažymėtomis prūsų žemėmis ir senaisiais toponimais.

Etnonimas prūsai (Bruzi) istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas IX amžiuje Bavarų Geografo. Tiesioginiais prūsų protėviais laikytini Tacito „Germanijoje“ ir Jordano „De Origine Actibusque Getarum“ minimi estijai (aesti; lietuvių raštijoje dažniau vadinami „aisčiais“), tiksliau, jų pietinė ir centrinė grupės.

Simas Karaliūnas tautovardį prūsai gretina su žodžiais skr. प्रुष्णोति = IAST: pruṣṇóti ‘jis šlaksto, purškia, lašina, drėkina’, kroat. prskām, prskati ‘trykšti’, liet. praũsti ir spėja, jog prūsų etnonimo pirminė reikšmė galėjusi būti ‘drėkinantys, purškiantys, sėklas liejantys (semina emittentes)’, tai yra ‘vyrai’.

Etninė teritorija ir jos suskirstymas

Prūsų žemės XIII amžiuje

XIII amžiuje prūsų žemės šiaurėje driekėsi iki Minijos žemupio, pietvakariuose siekė Vyslos žemupį, pietuose apėmė Narevo ir Vyslos dešiniųjų intakų aukštupius, o rytuose – nedidelę Šakių rajono dalį, beveik visą Vilkaviškio rajoną ir nemažą žemių plotą į rytus nuo Mozūrų ežerų.

XIII a. Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje minimos 11 prūsų žemių ir genčių:

• Nadruva (Nadrovia),
• Semba (Sambia)
• Notanga (Notangia),
• Varmė (Varmia),
• Barta (Bartia),
• Pamedė (Pomezania),
• Pagudė (Pogezania),
• Kulmas (Culmigeria),
• Liubava (Lubavia)
• Sasna (Sasna),
• Galinda (Galindia),

Mokslininkų požiūris

Istorikai, kalbininkai ir archeologai iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl prūsų apgyvendintos teritorijos ir jai priskiriamu genčių. Dalis istorikų, archeologų ir kalbininkų skalvių nelaiko prūsų genties dalimi ir šios genties klausimu vyksta iki šiol ginčai tarp skirtingų šios srities specialistų, bet šiais laikais sūduvius daugelis šios srities specialistų priskiria prie deinuvių genčių.

Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis 1326 metų užbaigtoje savo rašytoje Prūsijos žemės kronikoje, prūsams priskiria ir Skalvą ir Sūduvą, teigia kad prūsų gentį sudaro dešimt genčių ir vienuolika žemių, tai yra lotyniškai: (Pomesania, Pogesania, Varmia, Natangia, Bartia, Sambia, Nadrovia, Scalovia, Galindia, Sudovia, Culmigeria). O apie Kulmo žemę rašo, esą vienuolikta prūsų žemė esanti i pietvakarius nuo (Pomesani) genties žemės iki Ordinui atsikraustant buvusi lenkų nusiaubta ir beveik negyvenama. Po prūsų genčių nukariavimų, prūsų žemių ribos beveik nepakito, išskyrus tai, kad Kryžiuočių ordinas nukariautoje Prūsijoje atidalijo dvyliktą žemę – Sasną. Petras Dusburgietis Prūsų žemių genčių pavadinimus rašė lotyniškai – (Varmienses, Pomesani, Pogesani) ir tt.

Prūsų kultūra ir visuomenė

Prūsų ilgasis laivas

Seniausiais prūsų protėviais laikomi baltiškosios Pamarių kultūros gyventojai.^{[reikalingas šaltinis]} Prūsai vertėsi žemdirbyste, žvejyba, prekiavo gintaru (gintaru), prūsų pirkliai plaukiojo Baltijos jūra. Prūsų visuomenės sankloda – karinė demokratija. Įstatymus nustatydavo ir sprendimus priimdavo žemių vyrų susirinkimuose – váidose. Prūsų pamedėnų susirinkime priimtas Pamedės teisynas laikomas vieninteliu išlikusiu baltų paprotinės teisės pavyzdžiu.

Prūsų likimas

Pamedės teisyno fragmentas. XVIa. nuorašas.

Kryžiuočių ordinui 1230–1283 m. užkariavus prūsus, prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai kalbėję savo kalba išnyko maždaug didžiojo maro metu apie XVIII a. pradžią, kada kiti prūsų palikuonys jau kalbėjo vietine Rytprūsių vokiečių kalbos tarme, o kita nutautusių prūsų dalis sudarė lietuvininkų ir mozūrų genties vėlesnę lenkų protestantišką mazūriečių etnografinę grupę, pietinėje Rytprūsių dalyje.

Dalis prūsų persikėlė į Lietuvą, kur susimaišė su vietiniais gyventojais, pvz., manoma, kad Traidenis prūsus apgyvendino Semeliškių apylinkėse.

Šiuo metu (senaisiais) prūsais ar jų palikuonimis save laiko ~1 mln. žmonių, gyvenančių daugiausia Vokietijoje ir Lenkijoje.

Šaltiniai

• Balsys R., 2015. Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. ISBN 978-9955-18-851-3
• Balsys R., 2017. Lietuvių ir prūsų religinė elgsena: aukojimai, draudimai, teofanijos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla ISBN 978-9955-18-928-2

Nuorodos

• Baltų gentys (Marija Gimbutienė) Archyvuota kopija 2007-06-25 iš Wayback Machine projekto.
• Prūsai (vokiečių k.)
• Prūsų istorija Archyvuota kopija 2008-04-10 iš Wayback Machine projekto. (vokiečių k.)
• Prūsiški vardai ir pavardės
• Prūsijos žemės kronika (vokiečių k.)
• Prūsų keliai ir piliakalniai Archyvuota kopija 2009-04-02 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.)