Lomža

Lòmža ^[1] (lenk. Łomża) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Narevo ir Lomžičkos upių pakrantėje, 81 km į vakarus nuo Balstogės ir 150 km į šiaurės rytus nuo Varšuvos. Lomžos apskrities centras, miestas su apskrities teisėmis. Mieste įsikūrusi Lomžos valsčiaus administracija. Miestas įsikūręs Lomžos tarpupyje 125 m aukštyje virš jūros lygio. Narevo pakrantėse įsteigtas Lomžos Narevo upės slėnio kraštovaizdžio parkas.

Lomža lenk. Łomża

Miesto panorama

Lomža 53°10′0″ š. pl. 22°05′0″ r. ilg. / 53.16667°š. pl. 22.08333°r. ilg. / 53.16667; 22.08333 (Lomža)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Palenkės vaivadija
Apskritis	Lomžos apskritis

Gyventojų (2013 m.)	62 711
Plotas	32,67 km²
Tankumas (2013 m.)	1 920 žm./km²

Pašto kodas	18-400 iki 18-404
Tinklalapis	www.lomza.pl/
Vikiteka	Lomža

Istorija

Lomžos upių uostas 1912 m.

Miesto turgus 1912 m.

Farna pėsčiųjų alėja

Vyskupo rūmai

Buvęs gubernijos kalėjimas

Alaus darykla

T. Kosciuškos aikštė

Nuo X a. iki 1526 m. priklausė Lenkijos karalystės Mazovijos kunigaikštystei. Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui IV Garbaniui priklausiusi Lomžos pilis (stovėjusi ant dabartinio Pilies kalno) iki šiandien neišliko ir miesto istorija daugiau siejama su netoliese esančiu Senosios Lomžos kaimu. Ten jau IX a. stovėjo pilis, kuri buvo Lomžos žemių centras ir kurią XI a. jau supo gynybinė siena. Teritoriją saugojo šalia tekanti Narevo upė ir jos pelkėti krantai. Maždaug tuo metu Senojoje Lomžoje veikė ir parapijinė Šv. Petro bažnyčia. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, pilis perduodavo pavojaus ugnies signalus grandine toliau – Ostrolenkos, Naugardo, Ružano, Pultusko įguloms. Šį mozūrų gynybinį įrenginį nuolat puldinėdavo jotvingiai ir lietuviai, galiausiai jis buvo sunaikintas. XII a. pilis atstatoma, apjuosiama grunto pylimu, bet apie 1250 m. Lietuvos kunigaikštis Traidenis ją negrįžtamai sudegino. Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis paliepė suręsti naują pilį kitoje vietoje – gretimame Šure (dabar vietovė nebeegzistuoja). Po Liublino unijos lietuvių puolimai liovėsi ir sunkiai pasiekiama Senoji Lomža ir Šuras tampa nebepatrauklūs keleiviams ir prekeiviams. Už 5 km Narevo upės vingyje pamažu ima formuotis nauja gyvenvietė, ant Popo kalno 1392 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuriai 1410 m. buvo suteiktos parapijinės teisės. Naujoji gyvenvietė įvardinta vardu Lomža. Šiandien Senojoje Lomžoje išlikęs piliakalnis vadinamas Karalienės Bonos kalnu, o kaimynystėje esantis kalnelis – Šv. Lauryno aukštuma. Pasak padavimo, ant pastarosios kalvos stovėjo pirmoji Šv. Brunono Kverfurtietiečio bažnyčia, o pats šventasis, atvykęs skleisti krikščionybę į pagonių jotvingių ir lietuvių kraštą, apie 1009 m. buvo nužudytas keliasdešimt kilometrų į rytus nuo šios vietovės.

1418 m. birželio 15 d. Mazovijos kunigaikštis Janušas I Senasis Lomžai suteikė Kulmo miesto teises ir pradėtas naudoti Lomžos miesto herbas. 1504 m. miestą ir aplinkines žemes ima valdyti Mazovijos kunigaikštienė Ona Radvilaitė. 1504–1525 m. statoma svarbiausia miesto šventovė – dabartinė Lomžos Šv. Arkangelo Mykolo katedra. Nuo 1526 m. Lomža tampa karališku miestu, turinčiu dvi pilis: vieną Šure, o kitą miesto teritorijoje. Pilyse dažnai lankosi tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Klesti prekyba, įvairios prekės pasiekia turgavietę upe, taip pat sausumos keliais – Narevo krantus jungia šeši tiltai. Nuo 1529 m. iki 1569 m. Liublino unijos Mazovijos vaivadijai. XVI a. viduryje mieste gyveno apie 3300 gyventojų. Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Didžiosios Lenkijos provincijos Mazovijos vaivadijos valdose.

XVII a. atnešė karus, gaisrus, ligų epidemijas. Amžiaus pabaigoje Lomžoje teliko 300 gyventojų. Ne ką geresnis buvo ir XVIII a. amžius. 1794 m. miestą užima Prūsijos kariuomenė, Lomža privalo mokėti didelius mokesčius, kontribuciją. Mieste apsigyvena žydai. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1806 m. miesto gyventojų skaičius pasiekia 6000. Nuo 1807 m. iki 1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystės Lomžos departamentui. Nuo 1816 m. iki 1837 m. priklausė Rusijos imperijos Lenkijos Kongreso karalystės Augustavo vaivadijai, nuo 1837 m. iki 1866 m. Augustavo gubernijai, nuo 1867 m. iki 1914 m. Lomžos gubernijai, buvo Lomžos apskrities centras.^[2] Varšuvos kunigaikštystės laikais miestas buvo Lomžos departamento (kuriam buvo pavaldi ir Kalvarijos apskritis) centru, vėliau susikurusioje Lenkijos karalystėje – apskrities centru. 1815 m. Lomža tapo Augustavo vaivadijos, vėliau Augustavo gubernijos sostine. Apie 1815 m. pastatyta Lomžos Senoji sinagoga. 1831 m. kilo sukilimas, pasipriešinimą Rusijos kariuomenei organizavo Juozas Godlevskis. Postūmį miestui vystytis suteikė per Lomžą nutiestas vienas svarbiausių Rusijos imperijos plentų: Sankt Peterburgas-Varšuva. 1823 m. pastatyta Lomžos rotušė. Mieste atsirado cukraus fabrikas, alaus darykla, paštas, teismo rūmai. 1842 m. pastatyta Lomžos Mažoji sinagoga. Nuo 1867 m. Lomžos gubernijos centras. 1868 m. vasario 17 d. pradėtas naudoti Lomžos gubernijos herbas. 1878–1889 m. pastatyta Lomžos Didžioji sinagoga.

1896–1914 m. buvo statoma Lomžos tvirtovė – Rusijos imperijos caras ruošėsi galimam karui su Vokietijos imperija. Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijai. 1915 m. sausio 1 d. įkurta Łomża geležinkelio stotis. Pirmasis pasaulinis karas atnešė suirutę ir nuosmukį, o 1920 m. miestas gynėsi nuo puolusios Raudonosios armijos. 1919–1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. Nepriklausomos Lenkijos laikais miestas pamažu augo, 1939 m. jame gyveno jau 27 000 gyventojų, apie pusę jų sudarė žydai. 1939 m. rugsėjo 7-10 d. įvyko Lomžos mūšis tarp Lenkijos ir Vokietijos kariuomenių. 1939–1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR, Balstogės srities, Lomžos rajonui. 1941–1944 m. priklausė Trečiajo reicho Balstogės sričiai. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo 60 % lomžiečių, sunaikinta 70 % pastaų. Miesto centro atstatymas po karo užtruko daugiau kaip 20 metų, bet šiandien Lomža gali pagrįstai didžiuotis atgimusiais architektūros paminklais. 1945–1975 m. priklausė Balstogės vaivadijai.

1975–1998 m. miestas buvo Lomžos vaivadijos centru, augo miestiečių skaičius: pastatytas naujas daugiabučių mikrorajonas Południe, prijungtas Łomżyca rajonas, kuriame vyrauja privatūs namai. 1995 m. gruodžio 20 d. pradėta naudoti Lomžos miesto vėliava. XX a. pab. – XXI a. pr. miestiečių mažėjo, nemažai lomžiečių išvyko uždarbiauti į Vakarų valstybes.

Religija

Vyskupijos centras

Lomžos vyskupija įkurta 1925 m. gruodžio 28 d., ji apėmė ir lietuviškas Seinų krašto parapijas. Pirmuoju vyskupu buvo Romualdas Jalbžykovskis (1925-26), vėliau vyskupijai vadovavo Česlovas Falkovskis (1949-69), Mikalojus Sasinovskis (1970-82), Juliušas Paetzas (1982-96), Stanislovas Stefanekas (nuo 1996 m.). Nuo 1992 m. kovo 25 d. vyskupijos ribos pasikeitė, lietuviškos parapijos priklauso Luko vyskupijai. Mieste įsikūrę Lomžos Šv. Arkangelo Mykolo dekanatas ir Lomžos Šv. Brunono dekanatas.

Katalikų parapijos

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas

1991 m. mieste lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Susitikti su juo buvo atvykę tikintieji iš visos Lenkijos (tarp jų ir keli tūkstančiai vietos lietuvių), taip pat apie 16 000 piligrimų iš Lietuvos. Birželio 4 d. prie statomos Dievo Gailestingumo bažnyčios, dalyvaujant 200 000 susirinkusiųjų, popiežius aukojo Šv. Mišias, vėliau sveikino besimeldžiusius ir lietuviškai.

Birželio 5 d. Šv. Arkangelo Mykolo katedroje atvykusiems iš Lietuvos Popiežius surengė priėmimą. Be maldininkų dalyvavo ir Lietuvos vyriausybinė delegacija, vadovaujama Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus. Po kardinolo Vincentas Sladkevičiaus pasveikinimo Popiežius pasakė kalbą lietuviškai. Buvo aukojamos Šv. Mišios, giedojo Vilniaus Arkikatedros bazilikos Didysis choras (vadovas Leonas Pranulis).^[3] Tą pačią dieną Jonas Paulius II aplankė miesto Aukštąją kunigų seminariją.

Švietimas

1609 m. mieste atsidarė mokyklėlė – Pultusko jėzuitų kolegijos filialas, o po trejų metų ji ji tapo savarankiška. 1638 m. jai vadovavo Andrius Bobola, vėliau paskelbtas katalikų šventuoju. Mokslas šioje jėzuitų kolegijoje buvo nemokamas, veikė mokyklos choras, teatras, biblioteka, neturtingiems moksleiviams suteikiamas bendrabutis. Nuo 1644 m. pradėta mokyti retorikos, tuo pačiu auklėtiniams buvo suteikiamas vidurinis išsilavinimas. Poetiką ir retoriką dėstė ir Vilniaus universiteto auklėtinis filosofas Jokūbas Rakašas. Kolegijai vadovavo kitas žymus Lietuvos filosofas Kazimieras Juraga-Giedraitis, joje mokėsi ir būsimasis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Juraga-Giedraitis.

Didikė Ieva Šembekova paskyrė pinigų naujam pastatui ir 1741 m. pradėta naujos mūrinės mokyklos pastato statybą. Darbai vyko lėtai, 1748–1749 m. kolegiją lankęs būsimasis LDK žemėlapių kūrėjas Jonas Nepreckis per pamokas sedėjo dar senajame mediniame pastate. 1771 m. į dar nebaigtą mokyklą atėjo mokyti pijorai. Jų vadovavimo laikotarpiu (1774–1807) mokykla sustiprėjo, ji tapo viso pavieto švietimo įstaiga, į kurią mokytis buvo priimami vaikai su pradiniu išsilavinimu. Pijorų mokykloje mokėsi ir Lietuvos teisės istorikas Ignas Danilevičius, Varšuvos universiteto pirmasis rektorius Voiciechas Šveikovskis.

1794 m. Lomžą užima prūsai, 1807 m. mokykla iškeliama į Seinus, o jos pastate įsikuria Lomžos departamento administracija. 1815 m. mokykla gražinama į Lomžą, kartu su ja į miestą pervažiuoja ir vienas iš mokinių, būsimasis 1831 m. sukilimo vadovas Simonas Konarskis. 1839 m. mokykla pervadinta į Gubernijos gimnaziją, kurioje buvo dėstoma pagal tipinę Rusijos imperijos programą. 1850 m. ji visai uždaroma, o jos vietoje buvo atidaryta penkiaklasė Apskrities mokykla.

1862 m. mokyklos bazėje įkuriama septynių klasių Lomžos gubernijos berniukų gimnazija. Netrukus prasidėjo 1863 m. sukilimas ir po jo įsigalėjusi rusifikacija. 1900 m. pastatytas naujas kapitalinis gimnazijos pastatas, o 1905 m. kilo gimnazistų riaušės. Moksleiviai reikalavo demokratinių permainų gimnazijos gyvenime, įvesti lenkų kalbos ir istorijos dėstymą. Nepatenkintieji paliko gimnaziją ir toliau mokslus tęsė kaimyninėje Komercijos mokykloje.

Šioje Gubernijos gimnazijoje įvairiu laiku mokėsi ir lietuviai: poetas Bronius Laucevičius-Vargšas, chorvedys Viktoras Žadeika, kompozitorius Aleksandras Aleksis-Aleksandravičius. Joje vidurinį išsilavinimą įgijo ir žinomos Lenkijos asmenybės: arkivyskupas kardinolas Stefanas Višinskis, profesoriai Bohdanas Viniarskis, Adrianas Kšižanovskis, generolas Liudvikas Miroslavskis. Įsikūrus nepriklausomai Lenkijos valstybei, gimnazijai suteiktas Tado Kosciuškos vardas, o po 1999 m. mokyklų reformos jos dabartinis pavadinimas – Lomžos Tado Kosciuškos vardo gimnazija ir licėjus. 2009 m. įvykusiame Lenkijos vidurinių mokyklų reitingavime ji užėmė 31 vietą šalyje.

1919 m., kaip atsvara Seinuose įkurtai lietuviškai kunigų seminarijai, mieste įsteigiama lenkiška kunigų seminarija. Iniciatoriumi buvo vyskupas Romualdas Jalbžykovskis (vėliau tapęs aukštu Vilniaus katalikų dvasininku), prokuristu dirbo kunigas Vytautas Baliukevičius. Seminarija ruošė dvasininkus visai tuometinei Lomžos vyskupijai. Už tariamai lietuvišką veiklą iš jos buvo pašalintas klierikas Alfonsas Jurkevičius, vėliau baigęs Vroclavo kunigų seminariją ir tapęs prelatu. 1991 m. seminariją aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II, tam įvykiui atminti pastatytas paminklas, o pati mokykla pavadinta Lomžos Jono Pauliaus II vardo Aukštoji dvasinė seminarija.

2009 m. veikė dešimt pagrindinių mokyklų, devynios gimnazijos, devyni licėjai, taip pat Aukštoji informatikos ir verslo mokykla, Balstogės Politechnikos instituto filialas, Pedagoginė kalbų kolegija, Aukštoji žemės ūkio verslo mokykla, Jono Pauliaus II v. Aukštoji dvasinė seminarija, Aukštoji verslo mokykla.

Lietuviai

1836 m. mieste paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido ir mirė lietuvių rašytojas ir prozininkas Feliksas Bernatovičius. 1871 m., po tremties Rusijos Penzos gubernijoje, Lomžoje leista apsigyventi žinomam Užnemunės rašytojui ir švietėjui Antanui Tatarei. Savo paskutinius metus (mirė 1889 m.) jis praleido seserų benediktinių vienuolyne, buvo palaidotas miesto kapinėse (kapo vieta nežinoma).

Lomžos vyskupijos bažnyčiose pastoracinį darbą dirbo nemažai lietuvių: 1825 m. ir 1861 m. Lomžos klebonu buvo kun. Bonaventūra Butkevičius, kurį laiką kunigavo būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras kun. Justinas Staugaitis, tautosakininkas kun. Adolfas Lapinskas, kun. Ignas Čižiauskas. Netoli nuo miesto išsidėsčiusiuose kaimuose vikarais tarnavo knygnešys kun. Vincas Dargis, rašytojas kun. Juozas Šmulkštys, politinis veikėjas kun. Juozapas Antanavičius, kompozitorius kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius. XIX a. pab. – XX a. pr. aplink Lomžą esančiose vietovėse dirbo lietuvių mokytojai Jonas Gūžys, Vincas Budrevičius, Konstantinas Jankauskas, Mykolas Jeronimas Krupavičius, Antanas Žmuidzinavičius. 1887–1889 m. miesto finansinėje įstaigoje dirbo pedagogas ir vaikų rašytojas Pranas Mašiotas. Lomžos gubernijos kalėjime kurį laiką buvo uždarytas Suvalkijos knygnešių karalius Juozas Kancleris, kalėjo gydytojas Antanas Garmus, knygnešys Juozas Varkala.

1905–1908 m. Lomžos priemiestyje Piontnicoje mokytojavo žinomas poetas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, jo nuolatinis pašnekovas buvo Piotnicos klebonas teologijos magistras kun. Vincas Aleksandravičius. Jie abu dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, o grįžę įkūrė Lomžos lietuvių draugiją „Pagalba“. Draugija, jungusi apie 50 narių, organizavo savišalpą, rengdavo tautiškus vakarus ir koncertus. Susirinkusiems dainuodavo lietuvių choras, kurio vadovu buvo klebono brolis, vėliau tapęs žinomu kompozitoriumi, Aleksandras Aleksis-Aleksandravičius. (Savamokslis chorvedys po Lomžos gimnazijos baigimo kurį laiką dainavimo paslapčių sėmėsi miesto chore Liutnia).

1906 m. Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis surinko keletą pareiškimų ir nuvyko į Kauną, pas mokyklų direktorių Lebedincevą su prašymu leisti lietuviams mokytojams dirbti Kauno gubernijoje. Jam tarpininkavo buvęs Lomžos mokyklų direktorius Turau. Leidimas buvo gautas, bet prašymo iniciatorius Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis 1908 m. gegužės 1 d. perkeltas į Varšuvą. Po to Lomžos lietuvių draugija „Pagalba“ pamažu užgeso.

XX a. pradžioje į Lomžą atvažiavo palangiškiai Petronėlė ir Jonas Žemaičiai, kurie įsidarbino stambioje pieninėje, priklausiusioje giminaičiui A. Daukšai. Jų sūnus Jonas mieste baigė pradinę mokyklą, vėliau su tėvais grįžo į gimtinę, tapo karininku ir po Antrojo pasaulinio karo vadovavo Lietuvos partizanų pasipriešinimo kovoms. 2009 m. Jonas Žemaitis-Vytautas pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.^[4]

Po Antrojo pasaulinio karo mieste gyveno ir mirė Lietuvos vargonininkas ir chorvedys Vladislavas Kalinovskis.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Lomžos miesto gyventojų skaičiaus kaita.

Miesto gyventojų skaičiaus kaita nuo 1939 m.:

Tautinė sudėtis

2002 m. gyveno 63 936 žmonės:^[5]

Lenkai – 99,3 % (63 540);
Čigonai – 0,07 % (51);
Gudai – 0,01 % (12);
Kiti – 0,52 % (333).

1921 m. gyveno 22 014 žmonės:^[6]

Lenkai – 59 % (13 010);
Žydai – 40,6 % (8 946);
Rusai – 0,14 % (33);
Rusėnai – 0,03 % (8);
Vokiečiai – 0,018 % (4);
Gudai – 0,018 % (4);
Čekai – 0,013 % (3);
Lietuviai – 0,004 % (1);
Kiti – 0,02 % (5).

1897 m. gyveno 26 093 žmonės:^[7]

Žydai – 35,3 % (9 215);
Lenkai – 34,4 % (8 981);
Rusai – 24,8 % (6 494);
Latviai – 1,9 % (515);
Ukrainiečiai – 1,8 % (492);
Vokiečiai – 0,62 % (164);
Totoriai – 0,42 % (110);
Lietuviai – 0,06 % (17);
Kiti – 0,4 % (105).

Kultūra

Sinkevičiaus gatvė

Kultūros centras: Šiuolaikinio meno galerija, filharmonija, miesto biblioteka, regioniniai ir miesto kultūros namai, Šiaurės Mazovijos muziejus, Katalikiškas centras, Lėlės ir aktoriaus teatras. Leidžiami trys laikraščiai: Gazeta Współczesna, Głos Katolicki, Kontakty. Laidas transliuoja radijo stotys Eska Łomża, RMF MAXXX Łomża, Nadzieja.

Klimatas

Mieste vyrauja žemyninis klimatas.

Vidutinė metinė temperatūra: 7,1 °C;
Vidutinė liepos mėnesio temperatūra: 17 °C;
Vidutinė sausio mėnesio temperatūra: -3 °C;
Vidutinis metinis kritulių kiekis: apie 500 mm;
Vidutinė drėgmė: 80-82 %;
Sniego dangos trukmė: 50-80 dienų;
Vegetacijos periodas: apie 200 dienų.

Ūkis

Tranzitiniai keliai mieste

Miestas nuo seno buvo prekybinių, tarp jų ir vandens, kelių sankryžoje. Šiandiena Lomža kenčia nuo tranzitinio transporto sukeliamo triukšmo ir išmetamų dujų. Nors miesto vadovai stengiasi riboti transporto srautus per Lomžą, bet galimybės tai daryti yra ribotos: aplinkkelis bus pradėtas statyti tik 2012–2014 m. Viltis nukreipti tranzitinį transportą nuo miesto atgijo, kai Lenkijos vyriausybė nusprendė Via Baltica magistralę tiesti nauju maršrutu, vadinamuoju greitkeliu S61 – investicijų aplinkkelio statybai tikimasi sulaukti greičiau.^[8] Mieste stovi dabar jau nebenaudojama Łomża geležinkelio stotis, kuri jungė miestą su Šniadovu bei Łomża Skowronki ir Łomża Wąskotorowa geležinkelio stotelės, kurios jungėsi su Novogrudu.

2009 m. mieste kirtosi šie tranzitiniai keliai:

Krašto kelias Varšuva – Lomža – Augustavas – Budziskas (Via Baltica)
Krašto kelias Vengoževas – Gižickas – Lomža – Slavitičė
Krašto kelias Lomža – Vizna – Balstogė
Vaivadijos kelias Nr. Lomža – Novogrudas – Mišiniecas
Vaivadijos kelias Nr. Lomža – Šniadovas – Mazovijos Ostruvas
Vaivadijos kelias Nr. Lomža – Podgužė – Minženinas

Geležinkelis į Lomžą buvo nutiestas gana vėlai, tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. 2009 m. miestas buvo sujungtas traukinių eismu su Ostrolenka, o per šį miestą ir su kitomis Lenkijos vietovėmis.

Mieste veikia alaus darykla Lomža, baldų fabrikas ir kitos elektronikos, medicinos instrumentų, siuvimo, nedegamų spintų, statybinių konstrukcijų gamybos įmonės.