Liepoja
Liepoja (latv. Liepāja, lenk. Lipawa, vok. Libau, rus. Либава / Libava arba Лиепая / Liyepaya) – miestas vakarų Latvijoje prie Baltijos jūros. Trečias didžiausias miestas Latvijoje ir svarbus uostas.
| Liepoja latv. Liepāja | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Latvija
|
| Istorinis regionas |  Kuršas
|
| Įkūrimo data | 1625 (miesto teisės) |
| Meras | Uldis Sesks |
| Gyventojų | 78 144 |
| Plotas | 60,37 km² |
| Tankumas | 1 294 žm./km² |
| Altitudė | 12 m |
| Pašto kodas | LV-34(01-13); LV-3414; LV-34(16-17) |
| Tinklalapis | www.liepaja.lv |
 Vikiteka |
Liepoja |
| Kirčiavimas | Liepója |
Pirmą kartą paminėta 1253 metais. Miesto teisės gautos 1625 m. kovo 18 d. 1874 m. nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu šalia Liepojos veikė karinis miestelis Karuosta (dab. miesto rajonas).
Istorija
redaguotiXIII–XVI a.
redaguoti1253 m. balandžio 4 d. sutartyje, kurią pasirašė Kuršo vyskupas Heinrichas ir Livonijos ordino magistras, Piemarės kuršių žemėje minima žvejų gyvenvietė villa Liva. Pavadinimas „Lyva“ įvairiuose istorijos šaltiniuose minimas iki XVI amžiaus.
1263 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas Lyvos uostas, Livonijos ordino riteriai įkūrė čia Libau gyvenvietę (Liepojos vardą imta vartoti XVII a.). Lyva buvo didelė žvejų gyvenvietė, Gruobinios fogtijos sufiksas su keliais vokiečių ordino vasalais ir daug kuršių žvejų. Lyva buvo svarbi vietovė kelyje iš vokiečių ordino rezidencijos Marienburge į Livonijos ordino magistro buveinę Rygoje, tačiau prekyba šiame uoste dar buvo labai kukli ir XV a. apsiribojo medienos, mėsos, žuvies ir sviesto išvežimu į įvairius šiaurės rytų Vokietijos miestus. Lyva buvo neįtvirtinta ir arti karingųjų lietuvių – senų ordino priešų, todėl negalėjo tikėtis gyventojų skaičiaus didėjimo. 1418 m. lietuviai puolimo metu Lyvos gyvenvietę sudegino.
Sunkios permainos Lyvą arba Libow, kaip pažymima XVI a. pradžios dokumentuose, ištiko žlugus Vokiečių ordinui. Paskutinis ordino magistras ir pirmasis Kuršo hercogas Gotardas Ketleris 1560 m. Gruobinią užstatė Prūsijos kunigaikštystės hercogui Albrechtui. Per 50 metų, kai kraštą valdė Prūsija, Liepoja išgyveno savo pirmąjį suklestėjimą. XVI a. pabaigos dokumentai liudija, kad Liepojoje buvo 60 vokiečių šeimų, taigi XVI a. – XVII a. sandūroje vokiečių gyventojų skaičius siekė 250–300 žmonių ir toliau augo.
1581 m. prūsų matininkas Vezeginas Liepoją, kurią pats pavadino miesteliu, išmatavo ir aprašė. Vezeginas mini 28 pastatus. 1609 m. Liepoja su visu Gruobinios kraštu grįžo Kuršo hercogystės globon.
XVII–XVIII a.
redaguoti1625 m. kovo 18 d. Kuršo hercogui Frydrichui viešint Gruobinios pilyje, jis dovanojo Liepojai miesto teises, o kovo 20 d. – jos ribų patvirtinimo aktą. 1626 m. Liepojos miesto teisių dokumentą patvirtino Abiejų Tautų Respublikos karalius Zigmantas Vaza.
Liepojos ekonominis pakilimas vyko XVII a. viduryje ir antroje pusėje, kai mieste buvo atliekami svarbūs darbai. Svarbiausias iš jų – uosto statyba, kuri patyrė daug sunkumų, susijusių tiek su karu ir okupacija, tiek su epidemijomis ir stichinėmis nelaimėmis. Pirmoji maro banga Kuršą užklupo 1602 m. 1646 m. liga taip išplito, kad miesto valdyba ir pirkliai priėmė Maro reglamentą. Kitas maras Liepojoje pasirodė 1661 m. rudenį.
Švedų tvano metu (1655–1660 m.) miestą labiau susilpnino mokesčiais nei sugriovimai. Didžiausia tragedija įvyko 1698 m. lapkritį, kai mieste kilo didelis gaisras. Šiaurės karo metu (1700–1710 m.) Liepoja tapo reguliarių kariuomenių sustojimų bei karui reikalingų kontribucijų ėmimo vieta.
XVIII a. 4-ajame dešimtmetyje likviduoti Didžiojo maro padariniai, pabaigti uosto statybos darbai, į Liepojos uostą galėjo įplaukti ir dideli laivai. XVIII a. Kuršo hercogystė kaip dalinai nepriklausoma valstybė užėmė patogią tarpininko vietą tarp Lenkijos ir Lietuvos, Prūsijos ir Rusijai pavaldžios Vidžemės. Liepojos buvimas netoli Lietuvos sienos buvo palankus faktorius. Prekybos apimtys tapo platesnės ir įvairesnės. Jei XVIII a. pradžioje įrengus uostą Liepoją kasmet aplankydavo apie 100 laivų, tai 1739–1794 m. į uostą kasmet įplaukdavo daugiau nei 200 laivų. Svarbus vaidmuo Liepojos ekonominiam gyvenimui teko amatams. Jie augo kartu su miestu. 1799 m. mieste jau buvo 33 amatų rūšys, tarp jų laivų statyba ir taros išvežamoms prekėms gamyba.
1794 m. Rusijos imperijai numalšinus Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą ir užėmus Varšuvą žlugo Abiejų Tautų Respublika. Saugiausias prieglobstis nuo sukilėlių Kuršo dvarininkams atrodė Rusijos imperija. Prasidėjo derybos dėl prisijungimo prie jos. 1795 m. kovo 18 d. Kuršo dvarininkai paskelbė apie savo žemių atsiskyrimą nuo Lenkijos, o gegužės 27 d. Kuršo hercogystė tapo Rusijos imperijos Kuršo gubernija.
XIX a.
redaguotiLiepojai perėjus Rusijos žinion, mieste buvo 456 gyvenamieji namai, 453 kitos paskirties pastatai, gyveno 848 šeimos, buvo iš viso 4548 gyventojai. XIX a. Liepoja iš nereikšmingo provincijos miestelio tapo pramonės centru ir tarptautinės reikšmės miestu. Tuo metu Liepojoje taip pat įgyvendintos reikšmingos naujovės – 1823 m. D. F. Zageris įkūrė pirmąją spaustuvę Liepojoje, 1825 m. mieste įkurta taupomoji kasa, pirmoji šio tipo įstaiga Rusijos imperijoje. Jos įkūrimo iniciatorius buvo pirklio sūnus, prekybininkas ir humanistas F. Hagedornas. 1848 m. pastatyta laivų statykla, 1860–1904 m. įrengtas neužšąlantis uostas, 1900 m. jam teko apie 7% viso Rusijos eksporto.
Lūžio metai buvo geležinkelio Liepoja–Romnai linijos statyba, pradėta 1869 m., visiškai pabaigta 1876 m. Pirmasis traukinys į Liepoją iš Lietuvos atvyko 1871 m. spalio 24 d.[1] Realiai funkcionuojantys geležinkelio ryšiai su Rusijos vidaus rinka ir Liepojos uosto pagerinimas bei išplėtimas 1870–1880 m. paskatino mieste pramonės augimą. Labiausiai augo metalo apdirbimas, šioje pramonės šakoje dirbo apie 50% miesto darbininkų. Antrą didžiausią Liepojos įmonių grupę sudarė medžio apdirbimo įmonės. 1880 m. patvirtinti Liepojos Biržos komiteto statutai. 1899 m. Liepojoje pradėjo veikti pirmasis Baltijos šalyse elektrinis tramvajus. 1893–1907 m. pastatytas karo uostas ir įtvirtinimai – miesto šiaurinėje dalyje, vad. Karuostoje, supilti 4 molai, pastatyti 8 fortai.
Miesto savivalda
redaguotiXIX a. 8-o dešimtmečio pabaigoje Baltijos šalių miestuose, tarp jų ir Liepojoje, vyko reforma, kuri savo reikšme ir pasekmėmis prilygo baudžiavos panaikinimui kaimuose – Baltijos šalių provincijos miestams pritaikyti 1870 m. Rusijos miestų nuostatai, kurie numatė renkamas miesto valdymo institucijas:
- miesto taryba, kurią rinko miesto rinkėjų susirinkimas ir kurioje galėjo būti nuo 30 iki 72 tarybos narių, priklausomai nuo rinkėjų skaičiaus mieste;
- miesto valdyba, kurios narių skaičių laisvai nustatė taryba, bet jis negalėjo būti mažesnis nei du.
- miesto galva, rinktas Tarybos ir valdybos pirmininkas, kurio įgaliojimų laikas – ketveri metai.
Liepojoje rinkimai įvyko 1878 m. sausio 16 – vasario 13 d. 1878 m. tarybos rinkimų rezultatai patvirtino, kad vietinės vokiečių buržuazijos vaidmuo ir reikšmė mieste išliko nepajudinama. Iš 54 tarybos narių vietų vokiečiai užėmė 44, žydai – 7, lenkai – 2 ir tik vienas latvis.
1900–1910 m. vyko treji savivaldybių rinkimai. Jei 15 metų iki 1902 m. Liepojoje buvo vienas galva – H. Adolfi, tai iki Pirmojo pasaulinio karo – net penki.
XX a.
redaguoti
Pramonė ir tranzitinė prekyba buvo Liepojos XX a. pradžios ekonominio gyvenimo ramsčiai. 1910 m. 52 stambiosios pramonės Liepojos įmonėse dirbo 7810 darbininkų. Tai sudarė 8,4% viso Latvijos darbininkų skaičiaus. Kaip imperijos miestas su moderniu uostu, išvystyta pramone ir privažiavimo keliais Liepoja užėmė svarbią vietą Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo strateginiuose planuose. Dar XIX a. 9-ame dešimtmetyje Liepoja tapo rusų Baltijos laivyno baze. 1899 m. pavasarį patvirtintas Liepojos jūros tvirtovės statybos projektas ir per dešimt metų pastatytas karinis uostas, įrengtos 8 kranto baterijos ir sausumos įtvirtinimai.
Amžiaus pradžioje Liepoja tapo didžiausiu Rusijos emigracijos centru. XX a. pradžioje iš Liepojos į JAV kasmet išplaukdavo apie 40 000 emigrantų iš Rusijos imperijos, taip pat ir iš Lietuvos. Tiesioginį susisiekimą su Niujorku nuo 1906 m. birželio užtikrino keturi laivai, vėliau devyni, 1913 m. – 11. 1907 m. per Liepoją išvyko 56,5 tūkstančiai žmonių, 1913 m. – 70125. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Liepoja su Ryga apėmė keturis penktadalius Latvijos pramoninės gamybos, užsienio prekybos apyvarta siekė 104,2 mln. rublių – beveik dukart daugiau nei amžiaus pradžioje.
Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Liepoją okupavo Vokietija. 1918 m. paskelbus Latvijos nepriklausomybę Liepojoje 6 mėnesius dirbo šalies vyriausybė. 1919 m. sausio 7 d., kai, artinantis bolševikų armijai, Latvijos Laikinoji vyriausybė su Karliu Ulmaniu priešaky palikusi Rygą atvyko į Liepoją, miesto istorijoje prasidėjo periodas, vadinamas „Liepoja – Latvijos sostinė“.
Lyginant su 1913 m., krovinių apyvarta Liepojos uoste sumažėjo daugiau nei 12 kartų. Liepoja kaip prekybos uostas prarado reikšmę. Šioje situacijoje gimė Liepojos laisvojo uosto idėja, 1931 m. rugsėjo 22 d. padėtas kertinis akmuo pirmajam naujai statomam sandėliui pirmajame Latvijos laisvajame uoste. Didelę reikšmę miesto ekonomikos stabilizavimui ir plėtrai turėjo 1929 m. atidaryta geležinkelio linija Liepoja – Glūda (Jelgava). 1935 m. atlikto pramonės ir prekybos įmonių surašymo duomenimis Liepojoje buvo 267 įmonės su mechanizuota varančiąja jėga ar mažiausiai 5 samdomais darbininkais ir 1576 įmonės be mechaninės varančiosios jėgos su mažiausiai 4 darbininkais. 1937 m. birželio 15 d. Liepoja tapo pirmuoju miestu šalyje, kurį su Ryga sujungė reguliarus oro susisiekimas.
Liepoja tapo ir švietimo bei kultūros miestu: 1920 m. savo veiklą pradėjo antroji vidurinio techninio išsilavinimo mokykla Latvijoje – Valstybinis Liepojos technikumas, 1921 m. Liepojos realinė gimnazija tampo Valstybine Liepojos vidurine mokykla, 1926 m. atidaryta pirmoji Latvijoje meninės amatininkystės mokykla.
1922 m. įkurta Liepojos opera. Liepojos latvių dramos teatras veikė dar nuo 1907 m. 1922 m. įsteigta Liepojos konservatorija, 1927 – Liepojos filharmonija. Nuo 1928 m. visi Kuršo chorai Liepojoje rinkdavosi į savo šventę – Žemutinio Kuršo dainų šventę. 1924 m. atidarytas Miesto muziejus.
1939 m. ir 1940 m. Liepojoje įkurdinta 15 000 sovietų karių. Jų buvimas sukėlė nemažai problemų. 1940 m. iš latvių gyventojų pareikalaujama atlaisvinti namus Tuosmarės apylinkėje, taip pat perduoti visą ten esantį turtą. Dar 1939 m. spalio pabaigoje Liepojos miesto komendantas pranešė, kad „susisiekimas per Tuosmarę privatiems asmenims iki kito potvarkio bus uždraustas“. Prasidėjo nekontroliuojamas TSRS piliečių atvykimas į Latviją. Dalis jų buvo NKVD agentai su užduotimi griauti esančią tvarką ir ruošti Latvijos okupaciją.
TSRS okupavus Latviją 1941 m. iš Latvijos buvo numatyta ištremti 60 000 žmonių. 1941 m. birželio 14 ir 15 d. į Sibirą ir tolimuosius arktinius kraštus ištremta apie 17 tūkst., iš Liepojos krašto – apie 2 tūkst. gyventojų.
Prasidėjus antrajai TSRS okupacijai 1944 m. spalio pradžioje Raudonoji armija nutraukė Vokietijos kariuomenės sausumos ryšius su Kuršu. Vokiečiai apsuptą Kuršo dalį pavadino „Kuršo tvirtove“. Čia liko apie 200 000 vokiečių ir latvių kareivių bei apie pusė milijono gyventojų, įskaitant bėglius. Kuršo kovos tęsėsi septynis mėnesius. Spalį atmosfera Liepojoje panašėjo į chaosą: kilometrinės bėglių eilės, žmonės, vežimai, automobiliai. Miestą sistemingai ir negailestingai bombardavo rusų aviacija ir artilerija. 1945 m. gegužės 9 d. raudonarmiečiai užėmė Kuršą, 14 val. per radiją pranešama: „Tarybų Latvija laisva“. Liepojos vyskupijos vyskupo pavaduotojas Julijanas Vaivuodas savo dienoraštyje užrašė: „Iš gražios, išdidžios ir turtingos damos Liepoja tapo luoša vargše“.
Sovietmečiu Liepoja buvo tik karinis uostas, uždaras miestas; veikė Tuosmarės povandeninių laivų uostas. [2] Liepojos ekonomika buvo prijungta prie vieningo planinio Tarybų Sąjungos liaudies ūkio. 1946 m. įkurta Liepojos žvejų artelė „Boļševiks“, 1964 m. nauja įmonė – Vandenyno žvejybos laivyno Liepojos bazė. 1965 m. prasidėjo naujo mikrorajono statyba miesto pietvakarinėje dalyje.
Nepriklausomybė
redaguoti1987 m. lapkritį įvyko pirmoji didelė grupės Helsinkis–86 organizuota akcija prie Šiaurinių kapinių, ji virto demonstracija, kuri brutaliai numalšinta. 1991 m. rugpjūčio pučo metu vyko Miesto tarybos neeilinis posėdis, gyventojai pakviesti parodyti pilietinį nepaklusnumą, jei valdžią užims karinis komitetas. Liepojos įmonėse prasidėjo streikas, nutrauktas tramvajų ir autobusų susisiekimas. Kitą dieną streikas nutrauktas. Rugpjūčio 23 d. LTF valdybos nariai, milicija ir prokuratūros darbuotojai perėmė LKP nuosavybę Graudu gatvėje. Demontuotas Lenino paminklas.
1994 m. rugpjūčio 31 d. Liepojoje visiškai nustojo egzistuoti buvusi sovietų karinio jūros laivyno bazė. Savivaldybių rinkimuose Miesto tarybos pirmininku išrinktas Teodoras Eninis.
1997 m. vasario 18 d. Saeima priėmė Liepojos specialiosios ekonominės zonos įstatymą. 1997 m. kovo 18 d. į pirmąjį posėdį susirinko naujai išrinkti miesto tarybos nariai. Miesto tarybos pirmininku išrinktas Uldis Seskas.
Gyventojai
redaguoti1959 m. 52,4 % miesto gyventojų buvo latviai, 34,3 % – rusai. Per kitus dešimtmečius latvių skaičius Liepojoje sumažėjo. 1970 m. Liepojoje buvo 92,9 tūkst. gyventojų, iš kurių latvių – 47,5 % arba 44121. 1974 m. gruodį miesto gyventojų skaičius pasiekė 100 000.
 | |||||||
| 1800 m. | 1881 m. | 1914 m. | 1921 m. | 1943 m. | 1970 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 4 548 | 29 600 | 94 000 | 51 600 | 43 280 | 92 900 | ||
| 1977 m. | 1989 m.sur. | 1995 m. | 2000 m. | 2009 m. | 2022 m. | ||
| 100 000 | 114 500 | 100 271 | 89 136 | 84 074 | 67 360 | ||
| |||||||
Klimatas
redaguotiLiepoja yra jūrinio klimato zonoje. Pagrindinis klimatą formuojantis faktorius – jūros oro veržimasis, kuris formuoja žemas vasaros ir aukštas žiemos oro temperatūras.
- Vidutinė oro temperatūra
- – vasarį -3,1 °C
- – liepą +16,7 °C
- Absoliutus temperatūros minimumas -33 °C
- Absoliutus temperatūros maksimumas +34 °C
- Saulėtų dienų kiekis per metus 196
- Vidutinis vėjo stiprumas 5,8 m/s
- Vidutinis metinis kritulių kiekis 692 mm
Kultūra
redaguoti„Liepoja – išdidus, kuriantis ir aktyvus miestas ant jūros kranto, kuriame žmonės nori gyventi ir dirbti!“ – taip formuluojama 2007 m. sukurta Liepojos miesto plėtros vizija. Liepoja yra miestas su turtingomis kultūros ir kūrybos tradicijomis. Liepojoje galima pamatyti įvairiausio amžiaus pastatus ir architektūros stilius. Liepoja pasižymi plačiais muzikos ir meno festivaliais, simfoniniu orkestru ir vargonais, Karostos kalėjimu. Liepoja užima ypatingą vietą Latvijos ir viso regiono kultūroje – Liepojoje įkurta pirmoji filharmoninė draugija Baltijos šalyse, veikia profesionalūs teatrai ir orkestras. Liepojoje susitelkę daug turtingo kultūros palikimo – bibliotekos, muziejai, istoriniai ir kultūros paminklai, tradicijos. Liepojoje gimė ir suklestėjo latvių roko muzika, kasmet vyksta reikšmingi kultūriniai ir pramoginiai renginiai, kai kurie turi nacionalinę ir neretai tarptautinę reikšmę. Liepoja daugelyje sričių davė ryškius, savitus, įvairiapusius talentus Latvijos kūrybos vystymuisi.
Liepojoje yra platus įvairių kultūros sričių spektras. Ypač stiprios yra scenos ir atlikimo meno tradicijos, tiek profesionaliaja, tiek populiariaja ir mėgėjiška prasme. Liepoja gali didžiuotis iškiliu paveldu – tiek istorine kultūrine aplinka, pastatais, paminklais, tiek vizualiųjų menų kolekcija, muziejais ir bibliotekomis. Stiprios yra ir nematerialaus kultūros paveldo tradicijos – amatininkystė, liaudies menas, tradicinė kultūra – tiek latvių, tiek tautinių mažumų. Vystosi kultūrinis turizmas ir kūrybinės industrijos. Stipri kultūrinio švietimo bazė (profesionaliaja prasme). Kai kurios šakos Liepojoje yra palyginus mažiau išvystytos (vizualusis menas, literatūra, sunykęs kinas ir kt.), tačiau pasirinkimas yra platus ir reikšmingiausios kultūros atšakos atstovaujamos – yra visos sąlygos vystyti turtingą ir įvairialypę kultūrinę aplinką.
Liepojoje veikia aktyvios kultūros institucijos – jos atstovauja visus institucijų tipus – viešosios, privačios ir nevalstybinės. Šios institucijos yra svarbus faktorius tarptautinio konteksto įėjimui į Liepojos kultūrinį gyvenimą. Visų trijų tipų institucijos aktyviai dalyvauja ir kultūrinio turizmo produktų kūrime. Institucinėje bazėje atstovaujamos faktiškai visos nagrinėtos kultūros atšakos.
Architektūra
redaguotiIš viduramžių išliko netaisyklingo plano senamiestis (rekonstruotas 1957 m., architektas V. Kruglovas, M. Žagarė).
Žymiausi pastatai:
- Gyvenamasis namas Kungų g., vadinamasis Petro I namas, kuriame 1697 m. jis buvo apsistojęs,
- Liepojos pedagoginės akademijos rūmai (1954 m., architektas A. Aivaras).
Bažnyčios:
- barokinė Švč. Trejybės, pastatyta 1758 m., architektas J. Dornas, medinis altorius, rokokinė Hercogo ložė, vieni didžiausių Latvijoje vargonai,
- Šv. Onos, pastatyta 1508 m., su mediniu barokiniu altoriumi, 1697 m., skulpt. N. Sefrensas,
- Šv. Meinhardo, pastatyta 2002 m., Vatikano dovana Liepojai, perkelta iš Vatikano paviljono EXPO–2000 Hanoveryje;
- Šv. Juozapo katedra, pastatyta 1762 m.[3]
Turistiniai objektai
redaguotiKarosta
redaguotiPagrindinis straipsnis: Karosta
Skirtingai nei daugelyje Latvijos ir pasaulio miestų, Liepojoje lankytini objektai išsidėstę ne tik miesto centre, bet ir ypatingoje miesto dalyje – Karostoje, kuri kūrėsi ir vystėsi atskirai nuo Liepojos. Plačiai žinomas Liepojos Karo uosto kalėjimas arba sargybos būstinė nėra vienintelis dėmesio vertas objektas šioje unikalioje vietoje. Verti dėmesio ir Liepojos tvirtovės kompleksai arba fortai, iš kurių keli yra Karostoje, o kiti – aplink miestą. Krasta gatvės gale esantis kraštovaizdis sutraukia daug lankytojų. Karostos centre yra architektūros perlu vadinama – Šv. Nikolajaus provoslavų katedra, netoli jos – Karininkų rūmai. Karostoje taip pat yra gimnastikos maniežas, kuris, kaip ir visa Zemgales gatvė, kurioje jis yra, visiškai tuščias ir apleistas. Daugelis Karostos pastatų apleisti, nes pasitraukus sovietų armijai gyventojų skaičius joje sumažėjo nuo 25000 iki 6000, taip pat dėl Specialios ekonominės zonos statuso, kuris neleidžia Karostoje užsiimti privačia veikla ir atnaujinti pastatų. Dėmesio vertas ir apsukamas O. Kalpako tiltas, kuris 2006 m. buvo apgadintas atsitrenkus laivui.
Liepojos muziejus
redaguotiLiepojos muziejus (Liepājas Muzejs) – didžiausias Kurše, jame yra beveik 100 000 eksponatų. Muziejaus nuolatinėse ekspozicijose galima susipažinti su Liepojos istorija ir priešistore, Pietų Kuršo etnografija, alavinių dirbinių kolekcija ir ekspozicija, kuri skirta žvejo, skulptoriaus ir medžio drožėjo Mikelio Pankuoko (Miķelis Pankoks) gyvenimui ir kūrybai. Muziejuje reguliariai rengiamos meno parodos.
Muziejus „Liepāja okupāciju režīmos“
redaguotiMuziejaus skyrius „Liepāja okupāciju režīmos“ (Liepoja okupacijų režimuose) yra name, kuris Atgimimo laiku buvo Latvijos Liaudies fronto Liepojos skyriaus būstinė. Jis atidarytas 2001 m. sausio 21 d. Pagrindinė ekspozicija atspindi 1939 m. tarptautinių sutarčių (Molotovo – Ribentropo pakto ir TSRS ir Latvijos tarpusavio pagalbos sutarties) įtaką Liepojos krašto politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui – Baltijos vokiečių repatriaciją, 1940/41 m. įvykius – sovietų okupacijos režimo pradžią, Liepoją II pasaulinio karo metais, 1941 ir 1949 m. deportacijas, gulagą, Trečiąjį Atgimimą, t. y. periodą nuo 1939 iki 1991 metų. Čia yra ir J. Ladyčio (J. Lādītis) fotografijos ekspozicija, rengiamos teminės muziejaus kolekcijos ir meno parodos.
Švč. Trejybės katedra
redaguotiTai liuteronų maldos namai. Statyta nuo 1742 iki 1758 m., visiškai pabaigta tik 1775 metais. XIX a. pabaigoje pastatas buvo perstatytas. Bažnyčioje reguliariai vyksta vargonų muzikos koncertai.
Šv. Onos liuteronų bažnyčia
redaguoti
Šv. Onos bažnyčia yra seniausi Liepojos miesto maldos namai, kurie pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1508 metais. Bažnyčios pastatas ir bokštas yra kelis kartus perstatyti. Paskutinis perstatymas vyko XIX a., o jo autorius yra visų laikų žymiausias Liepojos architektas Makss Pauls Berči. Didžiausias Šv. Onos bažnyčios turtas yra 1697 m. medžio drožėjo Nikolo Sefrenso darytas 9,7 m aukščio ir 10,5 m pločio altorius. Šis baroko šedevras yra vienas iš to meto Rytų Europos iškiliausių meno kūrinių. Šv. Onos bažnyčia gali didžiuotis ir savo vargonais, kurie padaryti pagal žymaus latvių kompozitoriaus Alfredo Kalninio (Alfrēds Kalniņš) eskizus ir yra treti pagal dydį vargonai Latvijoje po Liepojos Švč. Trejybės katedros ir Rygos katedros vargonų. Lankytojai gali užlipti į bažnyčios bokštą ir apžiūrėti Liepoją iš viršaus.
Liepojos simboliai
redaguotiLiepoja turi tris oficialiai patvirtintus simbolius: herbą, vėliavą ir himną. Juose atsispindi miesto tradicijos ir stiprybė. Savo herbą Liepoja gavo kartu su miesto teisių suteikimu 1625 metais, o vėliava pirmą kartą oficialiai paskelbta 1938 m. „Įstatyme dėl Liepojos miesto vėliavos“. Himnas „Pilsēta, kurā piedzimst vējš“ (Miestas, kuriame gimsta vėjas) patvirtintas 1999 m. ir pirmą kartą atliktas 2000 m. pirmąją valandą. Dainą „Pilsēta, kurā piedzimst vējš“ Imants Kalniņš parašė dar 1973 m., skirdamas ją Liepojai ir liepojiečiams. Teksto autorius yra Māris Čaklais. Pirmoji dainą atliko Austra Pumpure. Jau tada ši daina gavo neoficialaus liepojiečių himno statusą.
Liepojos simbolikos naudojimą nustato 1999 m. vasario 25 d. tarybos priimtos taisyklės.
Žymūs žmonės
redaguotiLiepojoje gimė:
|
|
Liepojoje gyveno:
- Karl Eduard Strandmann (1867–1946) – švedų architektas, kūręs Latvijoje ir Lietuvoje
Lietuviai
redaguotiLietuviai Liepojoje pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje plečiantis miestui, t. p. per Liepoją vyko į JAV. 1890 m. lietuviai moksleiviai sudarė daugumą Liepojos gimnazijos moksleivių. Čia mokėsi Jonas Biliūnas, Balys Dvarionas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Antanas Vienuolis ir kiti. 1905 m. įkurta Liepojos lietuvių šelpimosi draugija (vėliau pervadinta Liepojos lietuvių savišalpos draugija), kuri rūpinosi lietuvių kultūra ir švietimu: nuo 1906 m. rengė dramos ir muzikos vakarus, 1907 m. įsteigė lietuvių pradžios mokyklą. 1909 m. įkurta Šv. Zitos draugija, 1911 m. – Lietuvių draugija (veikė iki 1922 m., 1923 m. pertvarkyta į Kultūros plėtojimo draugiją).
Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių Liepojoje mažėjo – dalis jų sulatvėjo, dalis išsikėlė į Lietuvą. 1919 m. rugsėjo mėn. Lietuvos ir Latvijos valstybėms užmezgus diplomatinius santykius Liepojoje veikė Lietuvos Respublikos konsulatas (1924–1938 m.), Liepojos lietuvių pašalpos draugija, Šv. Zitos draugija. Skyrius Liepojoje turėjo Rygos lietuvių katalikų jaunimo Šviesos, Rygos lietuvių jaunimo Rūtos draugijos. 1933–1938 m. veikė lietuvių pradinė mokykla.
XX a. šeštame – septintame dešimtmetyje, norėdami būti arčiau Lietuvos, Liepojoje apsigyveno buvusių lietuvių politinių kalinių ir tremtinių, negavusių Lietuvos tarybinės valdžios institucijų leidimo grįžti į Tėvynę. 1989 m. įkurta Liepojos lietuvių kultūros draugija „Rūta“, 1990–1997 m. veikė vaikų darželis, 1990–2002 m. Liepojos latvių 8-oje vidurinėje mokykloje veikė lietuviškos 1–9 m. klasės, biblioteka. Latvijos lietuvių bendruomenės iniciatyva Liepojoje buvo įsteigta lituanistinė (sekmadieninė) mokykla (veikė 1989 m., 1998–2002 m.). [4]
| | |||||||||
| 1881 m. | 1897 m.sur. | 1911 m. | 1920 m. | 1940 m. | 1989 m.sur. | 2000 m. | 2002 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 528 | 3 587 | 17 660 | 3 777 | 2 000 | 2 663 | 2 381 | 2 646 | ||
| |||||||||
Susisiekimas
redaguoti
Liepojos visuomeninio transporto tinklą sudaro 19 autobusų ir 4 mikroautobusų maršrutai.
Liepojos transporto sistemai priklauso ir Liepojos tramvajus su viena linija, kuri driekiasi 15,4 kilometro ir jungia pietvakarinę miesto dalį (Mirdzas Ķempes iela) su šiaurine (Brīvības iela).
Kartą per parą kursuoja keleivinis traukinys Liepoja–Ryga. Traukinys iš Liepojos išvyksta anksti ryte, o iš Rygos išvyksta vakare. Kelionė trunka apie tris su puse valandos. Anksčiau iš Liepojos traukiniu buvo galima keliauti ir į Ventspilį bei Vainiuodę, bet po Sovietų Sąjungos žlugimo pasikeitus ekonominėms sąlygoms, maršrutai tapo nerentabilūs ir buvo likviduoti.
Liepojos tarptautinio oro uosto veiklą užtikrina UAB „Aviosabiedrība „Liepāja“ (oro uosto operatorius). Atstumas iki Liepojos centro yra 7 kilometrai. Į oro uostą galima nuvažiuoti 2 autobuso maršrutu. 2008 m. rugpjūtį Liepojos tarptautinis oro uostas užtikrino susisiekimą su keturiais miestais: Ryga, Kopenhaga, Hamburgu ir Maskva.
Sportas
redaguotiFutbolas
redaguoti- FK Liepaja - futbolo klubas, dalyvaujantis Virsliga pirmenybėse.
- LNJS Liepāja
- FK Liepājas Metalurgs (buvęs futbolo klubas).
- FK Liepājas Metalurgs-2 (buvęs futbolo klubas).
Miestai partneriai
redaguoti
Galerija
redaguoti-
Liepojos uostas -
Įėjimas į Dauguvos stadioną -
Miesto architektūra -
Namas Leona Paegles gatvėje -
Miesto parkas -
Miesto architektūra -
Liepojos šiauriniai fortai
Šaltiniai
redaguoti- ↑ „Kaišiadorių rajono savivaldybė - Istorija“. kaisiadorys.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-17. Nuoroda tikrinta 2016-04-17.
- ↑ Liepoja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 140 psl.
- ↑ Liepojos architektūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 116 psl.
- ↑ Vitalijus Zabarauskas. Liepojos lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 140 psl.
Nuorodos
redaguoti- Oficiali miesto svetainė (lat.), (ang.), (rus.), (vok.)
- Ramunė Lenkimaitė. Liepoja Archyvuota kopija 2015-06-22 iš Wayback Machine projekto.
- Virtuali ekskursija po Liepojos Šv. Trejybės katedrą Archyvuota kopija 2009-02-21 iš Wayback Machine projekto.
- Liepoja nuotraukose ir komentaruose (lat.) Archyvuota kopija 2012-04-02 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |