LDK–Maskvos karas (1507–1508)
| LDK-Maskvos karas (1507-1508) | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: LDK-Maskvos karai | |||||||||
 | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
.svg){kind=small} Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
|
.svg){kind=small} Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
| ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Žygimantas Senasis
|
Vasilijus III
| ||||||||
LDK–Maskvos karas (1507–1508) – trečiasis karas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kylančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės dėl dominavimo Rytų Europoje.
Priešistorė
redaguotiAntrąjį LDK karą prieš Maskvą baigė 1503 m. kovo 25 d. sudarytos 6 metų laikotarpio paliaubos. LDK paliaubų laikotarpiui atsisakė ~210 tūkst. km² teritorijos – Okos ir Dniepro upių aukštupio teritorijų su 19 pasienio miestų, įskaitant Černigovą, Gomelį, Naugardą-Severską (Severėnų Naugardą), Starodubą, Toropecą ir Brianską. Viso 70 valsčių, 22 miestelių ir 13 kaimų – beveik trečdalis teritorijos. Todėl revanšistinės nuotaikos buvo itin stiprios.
Be to, totorių grėsmė etninei Lietuvai buvo pašalinta 1506 m. rugpjūčio 6 d., kai Mykolo Glinskio vadovaujamai LDK kariuomenė Klecko mūšyje sunaikino kone visas Krymo chanato karines pajėgas.
Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui III mirus, įveikus Krymo chanatą, 1507 m. vasarį LDK Seimas pareikalavo MDK grąžinti iki Blagoveščensko paliaubų buvusias ribas ir pradėjo trečiąjį LDK-Maskvos karą.
Žygimantas Senasis su Krymo chanatu sudarė antimaskvietišką aljansą.
Karo eiga
redaguoti1507 m. vasario mėnesį Vasilijus III atmetė LDK ultimatumą, todėl vasarą prasidėjo karo veiksmai. LDK užpuolė Černigovo ir Briansko žemes, o Krymo totoriai – Aukštutines kunigaikštystes.
Maskvos kariuomenei vadovavęs Ivanas Cholmskis sumušė totorius mūšyje prie Okos, todėl Maskva gavo progą pradėti kontrpuolimą, tačiau Mstislavlio apgultis buvo nesėkminga.
Glinskio maištas
redaguotiJau Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe vis labiau ėmė įsigalėti rusėnų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo išlikęs totorių kilmės kunigaikštis Mykolas Glinskis (1470–1534), bet lietuviams apkaltinus jį neva jis nužudęs Aleksandrą, pabėgo į Maskvą.[1]
Maištas prasidėjo 1508 m. vasario 2 d. Trakų vaivados Jono Zaberezinskio, Mykolo Glinskio svarbiausio politinio priešininko, nužudymu Gardine. Mykolas Glinskis su broliais Vasilijum ir Ivanu bei kitais giminaičiais 1508 m. kovo mėn. pasidavė Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III globai. Maištas apėmė šiandienos Baltarusiją ir dalį Ukrainos, bet vietos gyventojai Glinskio nerėmė. Jį parėmė Krymo chanas Menglis Girėjus ir Moldavijos valdovas Bogdanas III.
Maištininkai, 1508 m. gegužės pabaigoje neįstengę užimti Slucko ir Minsko, Oršoje susijungė su MDK kariuomene, kur Glinskio pasikviestas Vasilijus III apgulė daugelį rytinių LDK miestų (skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamų stačiatikių) ir artinosi prie Smolensko.
Laiku atvykęs Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ties Orša liepos 13 d., padedamas lenkų samdinių, jungtines MDK ir Glinskio pajėgas sumušė.
Taikos sutartis
redaguotiGlinskio maištą numalšinus, LDK ir Maskva rugsėjį pradėjo derybas, o 1508 m. spalio 8 d. pasirašė taikos sutartį. Pagal ją LDK pripažino Maskvos teritoriją, kiek buvo užimta Ivano III, o Maskva atsisakė pretenzijų į kunigaikščių Glinskių žemes, kuriuos priėmė savo globon (Mykolui Glinskiui su šalininkais leista išvykti į Maskvą). Abi pusės pasižadėjo neliesti viena kitos pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo teritoriją kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius.
Rezultatai
redaguotiTaika tęsėsi tik ketverius metus, kai 1512 m. prasidėjo ketvirtasis LDK-Maskvos karas.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Juozas Jurginis. Glinskio maištas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 759 psl.