Gladiatorius

Šis straipsnis apie kovotojų profesiją. Apie filmą skaitykite – Gladiatorius (2001 filmas).

Gladiatorius (lot. gladiator iš gladius 'trumpas kalavijas, gladijus') – Senovės Romoje viešųjų karinių rungtynių ar žaidynių dalyvis (vergas, karo belaisvis ar pasmerktas nusikaltėlis), kovojęs cirko ar amfiteatro arenoje su kitais gladiatoriais arba laukiniais žvėrimis.

„Pollice Verso“, 1872 m. Jean-Léon Gérôme paveikslas

Istorija

Gladiatorių tradicija

Gladiatorių kautynės atsirado Etrūrijoje. Jos buvo ruošiamos etruskų aristokratų namų kiemuose. Gladiatorių tradicija kilo iš religinių apeigų, kada paimtus į nelaisvę priešus priversdavo kautis iki mirties ant žuvusių karvedžių kapo, kad nuramintų žuvusiųjų vėles ir įsiteiktų požeminio pasaulio dievams. Vėliau gladiatorių kovos įgijo pramogų reikšmę ir jas iš Etrurijos perėmė kitos italikų tautos.

Lotynų pasaulyje gladiatorių kovos pirmiausia buvo Romos karių legionierių pramoga, kuriai po kiekvieno sėkmingo mūšio karvedžiai išskirdavo tam tikrą skaičių belaisvių. Apsupti legionierių gladiatoriai kaudavosi iki mirties, sužeistieji buvo pribaigiami.

Socialinių romėnų gyvenimo sąlygų (turtų antplūdis, aukštuomenės noras patraukti į savo pusę romėnų minią, miesto plebso išaugimas) pokyčiai prisidėjo prie to, kad greta įvairių cirko vaidinimų į amfiteatrų arenas buvo perkelti ir kruvini reginiai. Gladiatorių kovos prasidėjo 324 m. pr. m. e. ir baigėsi 404 m. e. m. Tačiau kituose šaltiniuose nurodoma, kad viešos gladiatorių žaidynės Romoje pirmą kartą surengtos 264 m. pr. m. e. ir juose dalyvavo trys poros gladiatorių. II a. pr. m. e. viduryje gladiatorių žaidimai virsta dažnu reiškiniu, kuriuos paprastai ruošdavo privatūs asmenys po įžymiųjų romėnų laidotuvių. I a. pr. m. e. be gladiatorių vaidinimų neapsieidavo nė viena šventė.

Romos karai pripildė Italiją vergų, kurių tarpe buvo įvairių etninių grupių atstovų: galų, germanų, trakų, Azijos ir Sirijos helenizuotų gyventojų. Gladiatorių skaičius nuolat didėjo, o reginiams suruošti buvo išleidžiamos didžiulės pinigų sumos.
Romos imperijos laikais gladiatorių kovos tapo masinėmis ir trukdavo keletą dienų iš eilės. 65 m. pr. m. e. Julijus Cezaris į vieną kovą skyrė 320 gladiatorių porų. Jo įpėdinis Oktavianas Augustas įsakymu apribojo žaidimų dydį, leisdamas kautis tik po 60 porų per vieną kartą, bet jo paties iškeltose žaidynėse dalyvavo apie 10 tūkstančių gladiatorių. Nugalėjęs Dakiją, imperatorius Trajanas žaidynėms skyrė 123 dienas, per kurias užmušta iki 11 tūkst. žvėrių ir dalyvavo 10 tūkstančių gladiatorių.

Imperatorius Neronas dovanomis pradėjo skatinti dalyvauti gladiatorių kovose ir laisvuosius, kilmingus raitelių luomo atstovus ir nuo šiol cirko ir amfiteatro arenose buvo galima išvysti kilmingus romėnus bei profesionalius gladiatorius, kurie netgi atgavę laisvę sugrįždavo į arenas kautis vien tik dėl garbės.

Cirko arenoje mėgo pasirodyti imperatorius Komodas. Publikai jis demonstruodavo savo sugebėjimą šaudyti laukinius žvėris iš lanko. Kovodamas su kitais gladiatoriais, jis kovojo kaip sekutorius, o jo priešininkas kaip lakveatorius. Šaltiniai teigia, kad Komodas šiose dvikovose 735 kartus pasiekė pergalę, o jo žygdarbiai cirko arenoje užrašomi į valstybinius dokumentus, jis nesidrovėjo imti už kovas didelį atlygį.

Įsigalint krikščionybei, imperatoriai krikščionys ne kartą bandė uždrausti gladiatorių kovas. Paskutinės žaidynės įvyko Romoje 404 m. Stilichono pergalės prieš Alariką triumfo proga. Bažnyčios istoriko Teodorito pasakojimu, prasidėjus kovai į areną išbėgo vienuolis, kuris puolė į besigrumiančių tarpą, kad nutrauktų kovą. Pasipiktinusi publika užmušė vienuolį akmenimis, o imperatoriui Honorijui tai buvo dingstis visam laikui uždrausti kruvinus žaidimus amfiteatre.

Gladiatorių tipai:

Gladiatoriai būdavo renkami iš nuteistųjų nusikaltėlių, karo belaisvių ir nusikaltusių vergų, pasmerktų mirčiai cirke. Tam tikri prižiūrėtojai mokydavo juos kautis. Vėliau atsirado gladiatoriaus meno mokytojo profesija ir pradedamos steigti specialios gladiatorių mokyklos.

Publikos malonumui gladiatorių atsirado įvairių rūšių. Mirmilonai ir reciarijai dažniausiai kovodavo vienas prieš vieną. Mirmilonas buvo ginkluotas nedideliu skydu, gladijumi (trumpu kalaviju) ir šalmu, o reciarijus – tik tridančiu ir tinklu. Šios apeiginės kautynės imituodavo „žuvies“ gaudymą mirusiųjų pasaulio valtininkui Charonui.

Dauguma gladiatorių kaudavosi grupinėse kovose. Lakveatoriai buvo ginkluoti tik tridančiais ir tinklais, kuriuos turėdavo užmesti ant skydais ir kardais ginkluotų sekutorių ir persmeigti tridančiu. Sekutoriai, stengėsi išvengti tinklo ir persekiodavo po areną bėgiojančius lakveatorius.

Žaidynių kulminaciją sudarydavo gladiatorių poros, kuriems buvo skirta kautis visiems kartu vyras prieš vyrą mažu mastu pakartojant tikras kautynes. Šie gladiatoriai buvo vadinami pagal kilmės vietą – samnitais, trakais, germanais ir buvo apginkluojami tuose kraštuose įprastais ginklais.

Andabatai arba mirties juokdariai kaudavosi užsidėję geležinius šalmus, kurie juos apakindavo, ir ginkluoti trumpais peiliais. Jie linksmindavo ir juokindavo publiką, nes nematydami priešininko jie tarsi žaidė slėpynių su mirtimi, kol galiausiai lorarijai (šiam reikalui skirti cirko tarnautojai) įkaitintais geležiniais virbais sustatydavo vienas prieš kitą, kad kiekvienas galėtų pasiekti savo priešininką ir jį nužudyti.

Gladiatoriai kovodavo ir raiti, retkarčiais kovos vežimuose. Buvo mėgstamos gladiatorių kautynės su plėšriais žvėrimis (liūtais, tigrais). Imperatorius Oktavianas Augustas įvedė naujas gladiatorių kovas – teatralizuotas jūrų kautynes – naumachijas.

Gladiatorių kovų vieta

Kovos vykdavo arenose, kurios buvo daugumoje Romos miestų.

Gladiatorių kovų taisyklės

Gladiatoriai būdavo išleidžiami į arenas apmokyti ir ištreniruoti. Žaidynės prasidėdavo gladiatorių paradu, kad publika galėtų išsirinkti savo favoritus ir lažintis už juos. Už kiekvieną gladiatorių jo šeimininkui (lanistui) sumokėdavo žaidynių rengėjai; jei gladiatorius išlikdavo gyvas, jis vėl tapdavo lanisto nuosavybe. Imperijos laikas įvestas apeiginis gladiatorių pasisveikinimas: Ave, Caesar Imperator, morituri te salutant (Sveikas, Cezari Imperatoriau, mirsiantieji tave sveikina).

Populiarioji kultūra

Gladiatoriai dažni veikėjai filmuose, kurių pagrindinė tematika Romos imperija ar gladiatorių kovos.

• Žinomiausias filmas apie Spartako sukilimą yra Stenlio Kubriko 1960 metų filmas „Spartakas“.
• Didelį pripažinimą pelnęs 2000 m. filmas Gladiatorius, kurį režisavo Ridley Scott. Pagrindinius vaidmenis atliko Russell Crowe ir Joaquin Phoenix.

Galerija

• 
  Šiuolaikiniai pasirodymai
• 
  Šiuolaikiniai pasirodymai
• 
  Šiuolaikiniai pasirodymai
• Šiuolaikiniai pasirodymai

Šaltiniai

Vikicitatos