Mir

Orbitinės stoties projekto idėja užsimezgė 1976 metais, kuomet TSRS raketų-kosminė korporacija „Energija“ išleido techninį pasiūlymą sukurti ilgalaikę orbitinę stotį. 1978 m. rugpjūtį buvo pateiktas naujos kosminės stoties projektinis eskizas, o 1979 m. vasarį pradėti naujos kartos orbitinės stoties bazinio bloko, valdymo ir mokslinių įrengimų gamybos darbai. Tačiau 1984 metų pradžioje visi resursai buvo perkelti į programą „Buran“ ir darbai su orbitine stotimi praktiškai buvo įšaldyti. Tik įsikišus TSKP CK sekretoriui G. Romanovui buvo pateikta užduotis orbitinės stoties darbui pabaigti iki 27-ojo TSKP suvažiavimo.

Bazinis orbitinės stoties blokas į orbitą buvo išvestas 1986 m. vasario 20 d. Po to per 10 metų vienas po kito buvo prijungti dar 6 papildomi moduliai.

Nuo 1995 metų į stotį pradėjo skraidyti ir kitų šalių astronautų ekipažai.

Vykdant „Mir-Shuttle“ programą buvo surengtos 7 trumpalaikės ekspedicijos, kai į „Mir“ stotį vyko JAV „Shuttle“ klasės erdvėlaiviai „Atlantis“ ir „Endeavour“, kurių metu kosminę stotį aplankė 34 astronautai.

10-ojo dešimtmečio pabaigoje orbitinėje stotyje pradėjo kilti įvairiausios problemos, susijusios su sistemų ir įrenginių gedimais. Nuolat krito atmosferos slėgis, vis blogiau dirbo deguonies tiekimo sistema, o vienos pagrindinių saulės baterijos valdymas sutriko tiek, jog jos nebebuvo įmanoma atsukti į saulę. Paskutinioji ekspedicija („Sojuz TM-30“ [1]) didele dalimi buvo skirta bandymams pataisyti stotį. Skirtingai nuo ankstesnių skrydžių, tai buvo privačiai finansuota ekspedicija, planavusi toliau naudoti stotį kaip kosminę studiją. Nors kosmonautai pakeitė daug įvairių jungčių, buvo išėję į atvirą kosmosą, stoties patenkinamai sutvarkyti nepavyko. Paaiškėjo, jog skrendant kosmose kai kurie gedimai iš esmės nėra sutaisomi. 2001 m. kovo 23 d., orbitoje išbuvus keletą kartų daugiau nei planuotas eksploatavimo laikas, kosminė stotis „Mir“ buvo paskandinta pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, prie Fidžio salų.^[1]

Stotį pavyko likviduoti be kosmonautų dalyvavimo, nors paskutinioji įgula šiam tikslui buvo parengta ir pasiruošusi prireikus įsikišti. Pakilo ir automatiškai su stotimi susijungė paskutinis jai skirtas krovininis laivas „Progress“, kurio vienintelis krovinys buvo 2,6 tonos raketinio kuro. Panaudojant šį kurą, komandomis iš Žemės stotis palaipsniui buvo išvesta iš orbitos ir nukrito tiksliai numatytoje vietoje. Ginčai dėl galimo tolimesnio susidėvėjusios stoties eksploatavimo tęsėsi iki paskutiniųjų jos gyvavimo valandų, nors tam jau nebebuvo materialinių resursų.

Iš viso 123,3 tonos sveriančioje orbitinėje stotyje dirbo 104 kosmonautai ir astronautai iš 12 šalių, įvyko 28 ilgalaikės ekspedicijos. Žemės orbitoje stotis išbuvo 5511 parų ir 89067 kartus apskrido aplink Žemę. Apskaičiuota, jog stotis nuskriejo apie 3 638 470 307 km. Stoties apogėjus – 393 km, perigėjus – 385 km.

Stoties rekordai:

• Valerijus Poliakovas – nepertraukiamai išbuvo kosmose 438 paras (1995).
• Šenon Lusid – moterų buvimo kosmose rekordas 188 paros (1996)
• Eksperimentų kiekis – 23000.

Visi orbitinės stoties moduliai, išskyrus susijungimo, buvo nugabenti raketa-nešėja „Proton“.

Buvo surinktas 1985 m. balandžio mėn., o nuo 1985 m. gegužės 12 d. buvo bandomas montažiniame stende. Po bandymų, bloko įranga, ypač kabelių sistema buvo patobulinta. Į orbitą paleistas 1986 m. vasario 19 d. 21:28 UTC iš Baikonuro kosmodromo (raketa-nešėja „Proton 8K82K“). Jo pradinės orbitos perigėjus buvo 375 km, apogėjus – 395 km, orbitos posvyris 56,1º, apskriejimo periodas – 92,4 min.

Bloko viduje įrengtos dvi individualios kajutės, hermetinis darbo skyrius su centriniu valdymo ir ryšių centru, išorėje – 3 saulės elementų plokštės. Taip pat baziniame bloke buvo įrengti 6 susijungimo su papildomais moduliais ir krovininiais erdvėlaiviais liukai.

Į orbitą išvestas 1987 m. kovo 31 d. ir prijungtas prie „Mir“ bazinio bloko 1987 m. balandžio 12 d. Tai – astrofizinis modulis, kuriame buvo įrenginiai kosminių rentgeno šaltinių stebėjimui. Šiame modulyje taip pat buvo vykdomi biotechniniai eksperimentai su antivirusiniais preparatais.

• Masė – 11 050 kg
• Ilgis – 5,8 m
• Didžiausias skersmuo – 4,15 m
• Tūris – 40 m³
• Saulės elementų plotas – 1 m²

Į orbitą išvestas 1989 m. lapkričio 26 d., prie orbitinės stoties prijungtas 1989 m. gruodžio 6 d. Modulyje buvo moksliniai įrenginiai ir ekipažo dušai. Taip pat jame buvo giroskopas, sumontuotas modulio išorėje, ir nauja gyvybės palaikymo sistema su vandens perdirbimu ir deguonies generavimu. Bloko išorėje taip buvo sumontuotos dvi pasukamos saulės baterijos.

Į orbitą išvestas 1990 m. birželio 10 d., prie orbitinės stoties prijungtas liepos 10 d. Jame įrengtos technologijų, medžiagų gamybos, geofizikos ir astrofizikos laboratorijos. Taip pat modulyje buvo susijungimo šliuzas su tarybiniais „Buran“ tipo erdvėlaiviais.

Modulis turėjo technologinę elektrinę krosnį „Crater-V“, kuri buvo skirta išgauti aukštos kokybės galio arsenido ir cinko oksido kristalams. „Svetlanos“ eksperimentui vykdyti buvo įrenga nedidelė „ferma“ augalams auginti. Eksperimentinės laboratorijos „Buket“, „Marina“ ir „Glazar“ skirtos ultravioletiniams astronominiams stebėjimams.

Prijungtas prie orbitinės stoties 1995 m. birželio 1 d. Tai – geofizinis modulis. Jame vykdomas Žemės atmosferos, vandenyno, žemės paviršiaus monitoringas, medicininiai-biologiniai tyrimai.

„Spektr“ modulyje gyveno ir dirbo JAV astronautai.

Prie orbitinės stoties prijungtas 1995 m. lapkričio 15 d. Šį modulį pristatė JAV erdvėlaivis „Atlantis“. Modulio paskirtis – galimybė prie „Mir“ stoties prisijungti JAV „Shuttle“ programos erdvėlaiviams.

Į orbitą išvestas 1996 m. balandžio 23 d., prie stoties prijungtas balandžio 26 d. Jame sumontuota įranga Žemės paviršiaus stebėjimui, taip pat žmogaus ilgalaikio buvimo kosmose tyrimams.

• „Mir“ skriejo aplink Žemę 390 km aukštyje. 2000 metų rugpjūčio mėnesį jis nuo paleidimo buvo apskriejęs Žemę 82 150 kartų.
• 1986 m. paleistas pagrindinis „Mir“ blokas svėrė 21 toną. Vėlesni priedai padidino jo svorį iki 100 tonų.